Nuotrauka Laimos ir Valerijos
Laukimas, tas ilgas laukimas. Dar diena, kelios, o gal jau ir valandos… kol išvysiu ir pamatysiu savo pilvuko gyventoją. Tiek nebedaug laiko ir toks didelis nuovargis. Pavargau…Esu „senutė“, kuriai sunku apsiauti batus (gerai, kad žiema baigėsi), kuriai sunku pasilenki ir ką paimti nuo žemės. Sunku ką ir bedaryti, nes pilvukas, į priekį išlindęs, vis stabdo judesius ir darbus.
Nė neinu niekur, nes visi aplinkui tik klausinėja, ko nevažiuoju gimdyt, lyg tai nuo manęs priklausytų. Kodėl žmonės nori būti stipresni už Dievą ir gamtą? Ir smalsesni. Juk niekad nežinai, kada.
Namuose kaip meškutė, vartaus lovoj su žurnalais ir knygomis. Sūnus vis laukia, kada bus medžių lapeliai dideli, kad pamatytų sesę, o burbulytė (taip sūnus ją vadina) neskuba į pasimatymą su savo šeimos nariais.
Lovytė paruošta, vežimukas laukia, brolis spirga, mama puškuoja, o tėtis budinčiame rėžime, kada gi jau teks važiuoti į gimdymo namus…
Iki greito pasimatymo, mažyle!
Ech.. tos paskutinės dienos. Tokios ilgos, ir tokios nepaprastos.
Lengvo gimties kelio, šilčiausio susitikimo visiems keturiems :)
ačiū, Leita :)
Lengvo susitikimo su mažyle. Mylim, laukiam ir kumščius laikom dėl Jūsų.
ačiū ,Eitne :)