Nuotrauka iš wikia.nocookie.ne
Šiandien mūsų tinklaraštyje su savo įrašu svečiuojasi jaunas žmogus Edvinas. Labai džiaugiamės tokiu šiltu požiūriu į vaikus ir į šeimos būtį. Taigi, skaitykit ir įvertinkit:
Tema apie kurią dabar ketinu kalbėti mano gyvenime yra ganėtinai neįprasta ir su ja susiduriu dar ganėtinai retai. Vaikai, jaunieji giminaičiai ir kiti aplink zujantys jaunuoliai. Dar ir dabar dažnai pats esu palaikomas vaiku, tačiau jau nebetenka būti „mažiausiuoju“, vaikučiu ar pan. Artimųjų rate vis dažniau atsiranda jaunesniųjų vaikučių į kuriuos yra nukreipiamas dėmesys. Štai ir kyla klausimas: kas mus sieja?
Pirmas dalykas kurį akivaizdžiausiai savo gyvenime galiu pastebėti yra besikeičiantis požiūris į vaikučius. Anksčiau jie būdavo tik maži, irzlūs žmogeliukai kurie trukdo užsiimti sava veikla ir reikalauja per daug dėmesio. Paimti juos ant rankų ir pažiūrėti į juos, kaip į mažuosius savo draugus buvo labai keista. Galbūt iš dalies tai susiję ir su tuo, kad niekada neturėjau brolio ir sesers. Tačiau dabar ateina toks laikas, kada supranti, kad jie nėra tokie įkyrūs ar negeri. Jie yra nedideli žmogučiai, kurių asmenybės bruožai dar tik ankstyvoje formavimosi stadijoje. Taip pat visi jų gyvenimiški įgūdžiai yra dar labai paprasti, naivūs ir labai gležni.
Natūraliai, kartu su branda ateidamas toks požiūris leidžia į viską pažvelgti kitaip ir daug lengviau sau atsakyti į klausimą, kas mus sieja. Vis geriau pažindamas mažuosius gali suprasti, kiek jiems reiškia vyresnio žmogaus dėmesys ir jo pavyzdys. Nors esu dar viso labo 16 metų, tačiau jau galiu susidurti su tuo, kai jaunieji vaikai į tave žiūri, kaip į pakankamai rimtą žmogų ir kartais persiima tavo pavyzdžių. Stebėdamas tokį jų elgesį, tiesiog nebegali pykti ant jų už daromas klaidas ar nepatinkantį požiūrį. Visas tas pasaulis ir normos kuriomis jie vadovauji yra labai gležni, bet tuo pačiu primena ir save patį prieš keletą metų.
Kadangi tokių jaunų vaikučių gyvenimiškoje aplinkoje vis daugėja, naujas suvokimas formuojasi vis stipriau ir išbraukia iš gyvenimo iki tol turėtų „neigiamą“ požiūrį į mažuosius vaikus. Su lyg kiekvieno jaunuolio atėjimu į šį pasaulį, stebėdamas save iš šalies gali pastebėti, kad nuo pat pirmųjų dienų vaikučiai darosi draugais, nebe bendraamžiais „priešais“ kuriais juos laikydavau iki šiol.
Būtent dabar pradedu suprasti tėvus besidžiaugiančius savo jaunaisiais vaikučiai. Būtent to ir norėčiau palinkėti šio įrašo pabaigoje: tėveliai, niekada nenustokite džiaugtis savo vaikais, jie yra tikrasis džiaugsmo šaltinis, kuris gali išbūti su Jumis visą savo gyvenimą!
