Jau nemažai esu rašiusi apie knygas ir kalbėjimo bei skaitymo žaidimus. Tikriausiai nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų užaugęs be pasakų. Mūsų dukra Mildutė gali ištisas pasakas atkartoti nesuklysdama.
Pradėjome galvoti įvairiausius žaidybinius elementus – padainuoti dainelę, esančią tekste, paaiškinti neaiškų, naują žodį (pvz. kulbelė). Iš tikro nepraleidžiam ir baisių dalykų, bet stengiamės su vaikais išsiaiškinti, pasikalbėti.
Vaikam.lt pateikiami keli žaidimai, mums jie patinka, gal patiks ir jums:
- Tęsti pasaką, pateikus jos pradžią. Suaugęs pradeda sekti gerai žinomą pasaką, o vaikas savaip tęsia, pakeisdamas veikėjus, įvykius ar veiksmo vietą.
- Sukurti pasaką, išgirdus jos pabaigą arba tik vieną sakinį (tada kuriama pasakos pradžia ir tęsinys). Tarkim pateikiamas toks sakinys: „…Ilgai klajojusi, mergaitė priėjo tamsią girią ir staiga, už posūkio pamatė..“.
- Vienos pasakos veikėjai perkeliami į kitą pasaką. Sakykim naivi pleputė Raudonkepuraite „atsiduria“ pasakoje „Devyniabrolė“. O devyniabrolė – protinga mergaitė, kuri, kelionės pas brolius metu, sutiko slibiną ir jį pergudravo. Nuotykiai ir pasakos baigtis priklauso nuo vaiko išmonės.
- Viskas pasakoje apverčiama „aukštyn kojomis“, t.y. viskas joje vyksta atvirkščiai. Pavyzdžiui, pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ yra vienas nykštukas ir septynios snieguolės…
- Pagal žinomą pasaką, gali būt kuriama šiuolaikinė, sumoderninta pasaka. Sakykim, galima savaip pakeisti tam tikrus žinomus pasakos elementus. Pvz., naujai sukurtoje pasakoje „Pelenė“, kurpaitė virto akmeniu, rože, varle; karieta – kiškiu, skraidančiu kilimu, lenktyniniu automobiliu ir pan.
- Pasaka kuriama pagal paveikslėlių seriją, kurie išdėliojami atsitiktine tvarka. Vaikas paveikslėlius turi sudėlioti taip, kad matytųsi nuosekli pasakos seka.
- Mažesniems vaikams galima pasekti jiems gerai žinomą pasaką, tik ją, jos turinį kiek pakeisti. Pvz.: pasakoje „Trys paršiukai“ galima įterpti keletą tokių „melagingų“ teiginių: „… kartą gyveno du paršiukai..“, „..Nuf Nufas pasistatė namelį iš molio..“, „..lapė prisėlino prie šerniukų namelio..“ ir t.t. Vaikas, pastebėjęs pasakos „netikslumą“, tuoj skuba pasakotoją pataisyti. Taip lavinamas ne tik kalbos jausmas, bet ir pastabumas, dėmesys. Be to, tai juk smagiau!
- Gerai žinomą pasaką keliese sekti paeiliui, tarkim, po sakinį. Tokiu pat principu galima ekspromtu sukurti ir visiškai naują pasakaitę.
- Sekti pasaką, kur yra kokių pasikartojimų, ir paprašyti vaiko padėti ją sekti. Pvz.: sekant pasaką „Dangus griūva“, vaikas galėtų pakartoti katinėlio žodžius ir pan.
Nemažai įdomių patarimų apie pasakų skaitymą pateikia Rasa Kubiliūtė „Pasakos, vaikai ir mes„.
Smagių žaidimų!
