Penktoji diena, arba kaip mus lenkai gelbėjo
Lietuva
Smagiai pasibuvę Babraunykuose, pajudėjom į trasą toliau. Palapinė išdžiovinta, bagažinė tvarkingai sukrauta. Nusprendėm dar Dusioj valtimi žvejybine pasiirstyti ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo nuo vandens. Vaikams tai vėl nauja patirtis. O vanduo skaidrus – žuvys plaukioja, augalai savo žaliais pirštais mojuoja – atrodo įkištum ranką ir pasiektum. Bet gilu – giliausia vieta virš 34 metrų. Tokia jau ta Dusia. :
Pasimaudėm, atsisveikinom su svetingais šeimininkais ir vėl į kelią.
Pakeliui akį patraukė „sausainis” su keistu užrašu – „Lankytina vieta”, na o jeigu jau lankytina – vadinasi, reikia ir aplankyti – pasukom nurodyta kryptimi:
Vaikams šitos tvoros nieko nesakė, o mudviem su Dainium… Juk ne taip senai, tai buvo tvora skirianti mus nuo Europos. Dabar išlikęs tik jos fragmentas ir prisodinta ąžuoliukų. Papasakojom vaikams ir šią istorijos dalį.
Lenkija
Sėdom į mašiną ir pasukom link Lenkijos. Vaikams tai buvo nežinomas „objektas”, nes kelionėje kalbėjome tik apie Lietuvą. Sieną pravažiavome lyg Lietuvoje važinėtume, pasienietė pamojo ranka ir tiek. Nespėję net susivokti – jau Lenkijoje. Vaikų klausėm, kas pasikeitė – sako, kažkodėl ženklai geltoni.
Iš tikro, skirtumo Suvalkų krašte nuo mūsiškio ne tiek ir daug – gamta tokia pat, tik ženklai truputį kitokie. Smagiai pasileidom link savo kelionės tikslo – Punsko. Dairais aplink – reklamos lietuviškos, žmonės irgi lietuviškai kalba, tik su labai minkštu akcentu.
Važiuojame siauru keliuku, lėtai – gėrimės gamta ir pušynais. Ir staiga …. pokšt. Galvojom, sprogo padanga, tačiau išlipę pamatėm, kad bėda didesnė. Besitrankant po visokias duobes ir kimsynus, pribaigėm mašiną. Stovim miškelyje, netoli Smalėnų. Važiuot nebegalim, vaikai jau pradėjo nerimaut, o mes stabdom pravažiuojančias mašinas. Sustojo vieni rusai, pečiai pagūžčiojo – patys keliautojai. O paskui…
Viena lenkų šeimyna, iš netoliese esančio ūkio, parsivežė mus pas save, suremontavo mašiną ir dar gero kelio palinkėjo. Nepaisant to, kad sekmadienis, kad jie kalba tik lenkiškai ir vokiškai, o mes angliškai, lietuviškai ir rusiškai. Ačiū jiems. Kokiam krašte bebūtum – juk vie tiek tarp žmonių.
Kol mašiną remontavo, pėsčiomis nukeliavom iki Smalėnų. Smalėnai – lietuviškas kaimas Lenkijoje. Apžiūrėjome miestelį, bažnyčią, kuri pasirodo yra Piligriminio kelio taškas, net į vienuolyno teritoriją nosį įkišom ir su vienuole pasisveikinom:
Popiete, jau suremontuota mašina – pajudėjom link Punsko. Sekmadienis ne pati tinkamiausia diena apžiūrinėti miestelį – visi ilsisi po pietųš, nėra nei kur pavalgyti – alinė veikė kažkokia ir tiek. Apžiūrėjom bažnyčią, pasivaikčiojom ir išvažiavom į „Šilainę” – tokio Lenkijos lietuvio Albino poilsiavietę:
„Šilainė” paliko neblogą įspūdį – ramus ežeriukas, lietuvių kompanija, pats šeiminkas pasikalbėjo, viską aprodė. Niekam nei vaikai netrukdo, palapinės. Čia rengiami ir tradiciniai Joninių, Oninių bei kt. kalendorinių švenčių renginiai, išklaikomos lietuviškos tradicijos. Taigi galiu drąsiai rekomenduoti keliaujantiems su vaikais. Vietos daug:
Žmonių stovyklavietėje nemažai – tiek Lenkijos lietuvių, tiek lenkų, tiek ir mūsų kraštiečių – kažkoks renginys vyko Lenkijoje, tai keli autobusiukai mokinių buvo iš Lietuvos. Per žygį jau visi išmoko palapinę pastatyti, ir košę pasirodo geba išsivirti.
Smagių akimirkų.
[…] Penktoji dalis […]