Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji diena, arba šlapias Birštonas ir spalvingas Alytus
Labai smagiai pavakarojom Upių labirintas stovyklavietėje prie Verknės. Vaikai ir zefyrų išsikepė – laužas degė ramiai ir vakaras šiltas pasitaikė, Eidami miegoti pasižiūrėjome prognozes – turėjo nelyti. Ryte, atsikėlėm nuo „nelijimo garso”, kuris lyg pirštais barbeno į palapinės tentą.
Atsikėliau kavos išsivirt ir šeimynai pusryčių gaminti. Kelioninė virtuvėlė veikė puikiai, po pastoge – ramu ir nelyja. Smagu taip – sėdi ant suolo, geri kavą, pusryčiai puode burbuliuja, vaikai dar akių neprakrapštę – tyluma aplink. Manau, būtent, dėl tokių rytų ir verta stovyklaut.
Nutaikę ramesnę properšą, kai „nelijimas” pasidarė panašus į krapnojimą, supakavom palapinę. Faktas – ją vis tiek teks gerokai padžiovint.
Pagaliau išsikrapštėm iš stovyklavietės, atsiglėbiasčiavę su draugiška šeimyna. Mums bebūnant, dar kelios kompanijos atvažiavo plaukt baidarėmis – sako, koks skirtumas – vanduo iš apačios, vanduo iš viršaus – vis tiek sušlapsim. Optimizmas trykšta per kraštus.
Atvažiavom į Birštoną dar sykį. Dabar lietus jau pliaupė, kaip siena. Miestelis labai gražus, pasipuošęs, krantinė sutvarkyta. Nors buvom numatę, kaip pusdienį praleisime miestelyje – vaikai atsisakė lipti iš mašinos. Taigi, pasivažinėjom gatvėm, pasidžiaugėm ir išvažiavom toliau. Atvažiuosim čia kitą sykį.
Lietus po truputį aprimo. Privažiavom Škėvonių atodangą:
Paskui išbraidėm pievą ieškodami augalų, kurie buvo paavaizduoti stende:
Toliau – Balbieriškio atodanga:
Ten prie pačios atodangos prieiti nelabai įmanoma – pastatyta užtvara. Tai per tvoras ir nelaipiojom. Vaikai susipažino su suomiukais, kurie irgi keliavo po Lietuvą ir džiaugėsi gamta. Vaikams, nėra kalbos barjero, kai jie bendrauti nori.
Paskui nusprendėm, kad verta užsukti ir į Balbieriškio miestelį – vienas „sausainis” teigė, kad ten labai garsi bažnyčia. Važinėjom po visą miestelį, alia neradom. Pasirodo, kad rasti ir nelabai įmanoma – ji sudegusi.
O turėjo atrodyti šitaip (nuotrauka iš wikipedios):
Kaip jau minėjau, vaikai lenktyniavo, kuris daugiau „sausainių” ras – taigi, vienas iš pakeliui į Alytų buvo „Aukščiausias Lietuvos medis”. Degsnės miško maumedis – aukščiausias Lietuvos medis, botaninis gamtos paveldo objektas, esantis Prienų rajone, Balbieriškio girininkijos (29 kv., 1 skl.) teritorijoje, Degsnės miške. Priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Maumedis paskelbtas saugomu 2002 m. Medis lengvai pasiekiamas iš kelio 130 Kaunas–Prienai–Alytus tarp Prienų ir Balbieriškio pasukus į žvyruotą miško kelią (kelio rodyklė link objekto „3 km“). Miške ant kiekvieno posūkio pastatytos rodyklės, vedančios į Degsnės maumedyną. Mes patys radom tą medį iš trečio karto – nes privažiavus maumedyną, nėra nuorodos, kur pasukti pėščiomis takeliu. Bet atkaklumas padarė savo. Jei ieškosite Jūs – maumedyno medžiai sužymėti skaičiais – aukščiausias Nr. 9:
Toliau – spalvingasis Alytus. Šį miestą pasirinkom todėl, kad tai Dainiaus gimtasis miesta ir norėjom vaikams aprodyti vietovę, kurioje vaikystę praleido tėtis. Čia daugiausiai vaikščiojom pėsčiomis – virš 15 km nužingsniavom. Būtume nuėję dar daugiau, bet už tilto dar neįrengtas takas iki Alytaus piliakalnio. Tai juo pasigerėjome nuo tilto ir kito Nemuno kranto:
Po pietų visai išsigiedrijo – tai dar iššniukštinėjom Jaunimo parką:
Šį sykį nakvojom namuose pas vyro tetą, o palapinė džiuvo balkone.
Laukė smagus rytojus.
