Nacionaliniai tėvystės bruožai

Yra sukurta galybė vaikų auginimo teorijų ir praktikų, tačiau įdomu tai, kad galima pastebėti tam tikrus nacionalinius tėvystės/motinystės bruožus.

Štai tėvai amerikiečiai dažnai vadinami tėvais–malūnsparniais. Jie laksto ir tupinėja aplink savo vaikus kaip pašėlę, kad tik vaikas nenuobodžiautų, kad lavintųsi, kad būtų saugus. Vaikai – tarsi Visatos centras, aplink juos sukasi pasaulis ir jis sukasi taip, kaip vaikai jį suka.

Amerikietė Pamela Druckerman liaupsina prancūzišką tėvystę: vaikas jaučiasi ir elgiasi laisvai, tačiau tik tėvų griežtai numatytose ribose. Aiškios nelaužomos taisyklės, anot autorės, lemia tai, kad prancūzų vaikai moka palaukti, todėl nepertraukia tėvų pokalbių, neišdykauja prie stalo, negriūna rėkdami ant žemės. Be to, jie geba žaisti vieni, nes tėvai turi turėti laiko sau.

Žiniasklaida vis sužiba kokiais kiniškos tėvystės/motinystės perliukais. Ne taip seniai visi kalbėjo apie mamą–tigrę, kuri diktatoriškai lenkia dukras prie mokslų ir menų, visiškai apribodama jų socialinį gyvenimą. Praeitų metų pabaigoje Kinijoje didelio dėmesio sulaukė tėtis–vilkas, kuris remiasi teorija, jog vaikas iki 12 metų – kaip gyvuliukas, todėl nėra apie ką su juo kalbėti. Jei ką daro blogai arba nepakankamai gerai – tiesiog mušti ir viskas. Šis tėtis teigia, kad tokiu būdu pasiekęs, jog jo vaikai įstojo į geriausią Kinijoje universitetą.

O neseniai pasklido žinia apie tėtį–erelį, kuris savo trimetį moko verslo pagrindų ir kt. Svarbiausia, dėl ko visuomenėje pagarsėjo šis tėtis, yra tai, jog savo sūnui nuo pat gimimo jis, kaip ereliai gamtoje, sudaro įvairiausių fizinių kliūčių ir iššūkių, nuo ko, anot tėčio, vaikas tvirtėja fiziškai ir auga jo potencialus IQ. Šis vaikas kasdien plaukioja 25C šiltumo vandenyje, bėga 3 km, dvimetis yra savo kojomis įkopęs į 447 m aukščio kalną, dabar laksto nuogas po sniegą ir t. t.

Sakytume, kiniška tėvystė yra žiauri, diktatūriška. Tačiau, manyčiau, kad tai tik atskiri atvejai, taip plačiai nuskambantys, nes iš esmės auga baisiai išlepintų ir išpaikintų vaikų karta – vieno vaiko politikos išdava. Žinoma, kai tėvai turi tik vieną vaiką, o dveji seneliai – tik tą vieną anūką, kaip gali būti kitaip?

O koks yra lietuviškos tėvystės/motinystės stilius? Prieš savaitę Dangė Vitkienė padejavo, kad supermamiškas: mama augina vaiką vystykliukuose, nesiskiria su juo dieną naktį, o tuo pačiu dar spėja pasirūpinti savimi, neatitrūkti nuo visuomeninio gyvenimo ir tobulėti karjeros srityje. Aš sakyčiau, kad tai labiau gyvenimo būdo nei mamystės/tėvystės bruožų klausimas. Šiuolaikinę lietuvišką tėvystę pavadinčiau „naujų vėjų” tėvyste: ekologija, natūralizmas, prieraišumas, didelis dėmesys EQ ir asmeninė atsakomybė sveikatos ir ugdymo klausimais.

Iš esmės turbūt atsirastų teorijų, paremiančių ir pateisinančių kiekvieną tėvystės būdą, tad ar galėtume smerkti ar pašiepti tuos, kurie pasirenka vaikus auginti kitaip negu mes? Kiekvieni tėvai nori savo vaikams geriausio, tik vaiko laimę supranta skirtingai, todėl dėlioja prioritetus kitaip. Tačiau yra vienas universalus tėvystės/motinystės stilius, būdingas visiems Žemės tėvams – „taip, kaip liepia širdis”.