Maistas maistu… Valgyt gaminti aš teoriškai nemėgstu, bet praktiškai tenka daugiau, negu norisi.
Su sąlyga, kad anytos per šventes nebus (kaip namų šeimininkės), pamačiusi gailias vyro akeles, supratau, kad meduoliniu nameliu teks užsiimti pačiai, nori, nenori. Nors labai džiugiai ir įtaigiai burbėjau – kam jis tau, bus paprastų sausainių, vistiek pasidaviau masinei psichozei ir pradėjau minkyti.
Receptų internete daugiau negu namelių, pagal juos iškeptų, tai labai nepervargau ieškodama. Iš akies primečiau, kaip viskas turėtų vykti, ir pasiruošiau šiokį tokį planą. Mintyse.
Realiai viskas atrodė taip:
Sviesto 100g pakapojau, sumečiau į metalinį dubenį, įpyliau 200g cukraus ir prigramdžiau 200g kuo natūraliausio medaus. Visą tą kūgį užmečiau ant elektrinės viryklės tolygiai kaitintis. (Man čia sekasi, turiu ir maistines svarstykles ir pusiau dujinę, pusiau elektrinę viryklę, jau nekalbant apie metalinį dubenį ir medinį ilgą šaukštą). Kol kaitinosi, žiopsodama stumdžiau masę mediniu šaukštu ilgai ir nuobodžiai, kol prasidėjo kažkoks veiksmas ir viskas susilydė į vieną lipnią krūvą. Valio, pagalvojau aš, ir nukėliau nuo viryklės indelį.
Tada paėmiau vieną didesnių puodų namuose, gal 10l. ir supyliau ten 600g kvietinių (galima ir ruginių, arba pamaišytų) miltų. Sumaišiau juos su kukliu vienu arbatiniu šaukšteliu kepimo miltelių ir pradėjau taškytis prieskoniais meduoliams. Neapibrėžtas asmuo sako, kad yra pirkti meduoliams prieskonių rinkinys. Su sąlyga, kad patikėjau, išėjau ieškoti. Tas faktas, kad Klaipėda – didelis miestas, maniau mėtysis ant kiekvieno kampo. Sulauksi čia… Aplėkiau 4 parduotuves, paskutinėje ir radau, bet iki jos jau buvau nusipirkusi visokių atskirų ingredientų, tai tik purkštelėjau ir išdidžiai nuėjau.
Apie prieskonius, jų maišymo ir naudojimo subtilybes išmanau tiek, kiek apie mašinos vairavimą, pyliau visko iš akies ir kvapo, kas bus – tas. Naudojau cinamoną, kardamoną, gvazdikėlius, tarkuotą citrinos žievę, imbierą, muskatą, ne vyną.
Galima įsivaizduoti, kaip vairuoju…
Tai gi, po lyrinio nukrypo turime puodą su miltais ir puodelį su lipnia mase. Viską suverčiau į vieną didesnįjį ir įmušiau 2 kiaušinius. Iš pirmo vaizdo kišti ten plikas rankas, žinoma, nesinori, todėl iš pradžių pamakalavau viską mediniu šaukštu. Kai darėsi panašu į kažką matytą per TV, pasiraitojau rankoves. Viską narsiai makaluodama, spausdama, trindama ir minkydama padariau vidutinio žmogaus galvos dyžio mukulą, rusvą, kvepiantį…. Pajutau, kad reikia pertraukėlės, suvyniojau mukulą į … neatsimenu ką, žodžiu – bet ką, ir padėjau į šaldytuvą, ne į kamerą.
Kitą dieną ištraukiau nieko neįtariančią tešlą iš šaldytuvo. Sakau, šit ir sukočiosiu. Kur tau… Vos pirštu įkniebiau kietuolę. Palaikiau porą valandų kambario temp. kad atsileistų ir pasimiltavusi švelniai stalą, su kietu kočėlu gerai išvoliojau. Tiesa, stalas standartinio dyžio, todėl, jei ant jo dar kažkas turi tilpti, geriau tešlą padalinti į kelias dalis. Pavyzdžiui tris. Aš vistiek turėjau visą papildomą rekvizitą nukrauti ant taburečių.
Tuo tarpu gerai būtų turėti formelių sausainiams. Kvadratiniai gal ir skanu, bet, tik skanu. Ir namelio kažkokius tai kontūrus. Aš vėl, kaip fantazija nesiskundžianti, nusipaišiau primityvų namelį ir iškočiojusi tešlą iki kokio 0,3 – 0,5cm storio, padariau formų visokių. Standartinę skardą paklojau popieriumi, matrods, net miltais nebarsčiau, šoviau į 180 laipsnių C orkaitę ir tik spėjau traukti daugmaž kas 10 – 15min.
Tiek to vargo.. viską gražiai klojau ir dengiau rankšluosčiu, kol pilnai atvėso tas, kas nebuvo suvalgytas dar karštas.
Tai gi, dalis turim. Dar reikia glajaus, kad būtų galima klijuoti į vieną gražią visumą. Čia, Memelio krašte, jį vadina lukru ir viską lukruoja. Įdomu tai, kad žodžio „babaužis“ egzistavimu aš labiau abejojau, bet pasirodo jis yra įtrauktas į lietuvių kalbos žodynus. Tuo tarpu „lukrą“ ignoruoja ir Google, ir lietuviai kalbininkai.
Glajaus receptų daug mažiau, bet vistiek yra iš ko pasirinkti. Primečiau vėl pagal save, ir paėmiau aukštą blenderio talpą, blenderį su šluotele plakimui. Sudėjau į vidų vieną kiaušinio baltymą, žiupsnelį citrinos rūgšties, ir po truputį terliojausi su 400g cukraus pudros. T.y. plaku ir beriu tuo pačiu. Nesuplakus nei pusės pakelio (400g), masė pasidarė kieta visai ne kaip grietinė. Kai nustojau panikuoti, prisiminiau, kad reikia įpilti šaukštelį vandens. Įpyliau. Padėjo. Išgavau masę, kaip grietinę, prisilaižiau ir pradėjau statybas.
Padalinau lukrą į dvi dalis ir vieną nuspalvinau su kakava rudai. Ištepliojau kalną sausainių ir padariau pamatus nameliui, t.y. sienas sutvėriau. Be stogo buvo negražu, tai į vidų namelio įkišau mažą miniatiūrinį namelį. Stogą palikau kitai dienai, juk ir Maxima ne per vieną dieną pasistatė, ar koks ten tas posakis.
Kitą dieną jau norėjau kibti į stogdengystę. Bet pasigedau kamino. Toks mažas Gabrielius suvalgė. Kaip ir Betliejaus žvaigždę, eglutes… Kaip sakant – šiuolaukiniams vaikams – nieko švento.
Užmaišiau tešlą… pirmoji pasirodė saldoka, tai cukraus pamažinau iki 150g. Ir be reikalo. Tešla gavosi kietoka… Minkydama ir kočiodama nuolat tepliojau pienu. O kad daug skanesnė būtų išėjusi, irgi nepasakyčiau. Pastovėjus jos abi vienodos gavosi. Vietoj visos tarkuotos citrinos žievelės, šiek tiek pridėjau ir apelsino. Gera mintis.
Glajų antrą kartą irgi kitaip dariau – nepyliau vandens. Taip sutaupiau pusę pakelio cukraus pudros ir gavau daug tvirtesnį glajų. Kuris lėčiau stingsta…
Viens, du, trys – eglutė tuoj nušvis! Be jokių degtukų ir krapštukų užkoriau stogą ir papuošusi palikau nakčiai ant palangės.
Su pabarstukais Klaipėdoje irgi nelinksma, jei nežinai, kur ieškoti. O aš nežinojau, tai verčiausi tuo, ką turiu. Vien M&M’sų kol radau…
Tai gi, prašau nepabijoti kieto ir nevalgomo meduolio ir išsikepti, jei ne namelį, ar daugiabutį, tai bent jau skanių sausainių.
