„Myliu myliu spust, prie širdelės glust” – manau šitą mylavimą visi prisimenam nuo vaikystės. Nežinau, ar pastebėjot, bet vaikai tarp septynių ir devynių mėnesių pradeda prisirišti prie daiktų. Tie daiktai būna labai įvairūs – nykštys, čiulptukas, pagalvėlė, minkštas žaislas. Tokiems vaikams dažnai draugu tampa minkštas žaislas – migdukas, elementarios konstrukcijos, panašus į pagražintą skuduriuką.
Visad buvau prieš minkštus žaislus: atrodo juose dar neįnešus į kambarį kaupiasi dulkės. Ir patys nepirkom, bet jų kažkokiu būdu visada atsiranda namuose. Ir daug.
Taip buvo tol, kol man besilaukiant Jorio, Milda nepaprašė Kalėdų senelio laiške, jai atnešti … katiną. Prisimenu nuėjom su vyru ir nupirkom – didelį, baltą. Jis įsitaisė dukros lovoje ir kambaryje. Paskui į lovą pradėjo keliaut ir kiti minkšti žaislai. Pasak mokslininkų, 1-3 metų vaikams visiškai tas pats, kokie minkšti žaislai jo kambaryje. Tačiau truputį vyresni juose atranda draugus. Taigi dabar pas mus namuos dvi panelės, kurioms mikšti žaislai tapo labai reikalingais.
Tėveliams renkantis minkštus žaislus reiktų atkreipti dėmesį į keletą dalykų – pirmiausia į vaiko amžių.
Mažiausiems (iki trijų metų) minkšti žaisliukai turėtų būti paprastos konstrukcijos, su neprisiūtomis, o išsiuvinėtomis akimis. Jau esu minėjus, kad visos smulkios detalės (jeigu detalė gali prakristi pro tualetinio popieriaus ritinėlio slylę) vaikučiams pavojingos, nes gali jas praryti ir užspringti. Žinoma, yra ir saugių žaislų su barškančiomis ir cypsinčiomis detalėmis. Bet jos turi būti tvirtai užsiūtos, kad miklūs piršteliai negalėtų jų iškrapštyti. Tas pats galioja ir krakmolo ar smulkių detalių pripiltiems žaislams.
Vyresniems vaikams žaislai gali būti sudėtingesnių konstrukcijų, su įvairiomis detalėmis, baterijomis.
