Mano nerta kepurėlė …
Pagal senovės lietuvių papročius, kepurėlės buvo išskirtinai moterų galvos apdangalas – kaip ir ištekėjusios moters ženklas. Šiuomi kart, priprašiau Mildos, kad papozuotų. Kai vaikštinėjome po Rumšiškes – užsukom į Miestelio knygyną – o ten lobių lobis – knyga apie nertas lietuvių liaudies moterų galvos apdangalus. Neištvėriau vienos nenunėrus.
… ir truputis istorinės mados
Dzūkijoje merginos galvas puošdavo gėlių vainikais, galionais arba siauromis raštuotomis juostelėmis. Ištekėjusios – nešiodavo kepurėles pasiūtas iš piniko, kurių pakraštėliai papuošti tiliu, karoliukais, dirbtinėmis gėlytėmis. Tie pakraščiai matomi iš po skarelių.
Suvalkijoje moterys galvas aprišdavo baltomis siuvinėtomis skaromis, o merginos puošdavosi galionais ir iš karoliukų supintomis karūnėlėmis.
Žemaitijoje nešiodavo baltai raudonas languotas skaras, surištas paliekant styroti kampukus, puoštas spalvotais kutais. Vėlyvesniame amžiuje (apie XIX pab.) – baltas skareles siuvinėtas adinuke, nertas tinkeliu ar siūtas iš tiulio. Moterys devėdavo ir įvairias kepurėles – jei jos būdavo baltos, tai dažnai išsiuvinėtos kiauraraščiu, tačiau su kepurėle dažniausiai būdavo namuose, išeinant į viešumą ant kepurėlės užrišdavo ir skarą. Merginos dėvėdavo iš kaspinų surangytomis rangėmis, galionais ar rūtų vainikais.
Įspūdingi Klaipėdos krašto galvos apdangalai. Jaunos merginos pindavo įmantriai kasas, dėdavo jas ant galvos vainikais bei puošdavosi šimtaraštėmis juostelėmis, juodais ir tamsiuai mėlynais kaspinais. Moterys turėjo skirtingus galvos apdangalus – nuotakos kepurė būdavo siuvama iš fetro, puošiama gėlėmis ir karoliais, jaunamartė – nešiodavo fetrinę juodą kepurę aptrauktą plonyčiu nuometėliu, o moterys nešiodavo medvilnės ar šilko kepurėles, papuoštas kaspinėliais, karoliukais. Nešiodavo ir skaras – tamsiuai mėlyno, žalio, violetinio šilko arba baltos medvilnės, siuvinėtas stilizuotais augaliniais raštais.
