Kelionės: Budapeštas

Kelionė su „Verdainės” folkloro kolektyvu į Makedoniją autobusu paliko labai įdomius įspūdžius. Pripratus prie patogių ir greitų keliavimų lėktuvais – labai bijojom, kad bus varginanti ir nuobodi. Vis tik, kai keliauja žmonės, kuriuos vienija bendras hobis – šiuomi sykį muzika ir šokiai – viskas truputį kitaip. Netrūko dainų, žaidimų ir naujų patirčių. Kelionė per visą Europą iki Ohrido miesto Makedonijoje atskleidė žmonių, su kuriais tik šokdavom charakterius, gebėjimą prisitaikyti kolektyve, imtis atsakomybės už save ir kitus. Be to, nors ir netiesiogiai, keliavom į kalnus. O sakoma, kad draugus reikia išmėginti kalnais.

Tiesa, jei rinksitės kelionę autobusu, itin kruopščiai išsiaiškinkite, kokie vairuotojai jus veš. Nuo jų priklauso didžioji dalis kelionės sėkmės. Mūsiškiai buvo žioplavoti – su dviem navigacijomis nemokėjo surasti, kur yra grupė pagal adresą, trūko palaikymo kolektyvui, už tai bambėjimo prisiklausėm su kaupu. Nuo vairuotojų priklauso ir kelionės patogumas – jie renkasi vietą, kurioje sustosite pailsėti ir užkąsti. Grįžtant, jie mums surado „itin nuostabių” vietelių.

Apie Budapeštą žinojau tik tai, kad jis yra Vengrijos sostinė bei devintas pagal dydį Europos miestas. Ten gyvena apie du milijonus žmonių. Vengrija, kaip ir Lietuva paliesta emigracijos – jaunimas išvyksta ieškoti laimės į kitus kraštus.

Dar prisiminiau vaikišką eilėraštuką:

Sesė Buda, brolis Peštas,

Štai – gražuolis Budapeštas.

Po 21 valandos kelionės autobusu – apsistojom hostelyje Baroque. Visai šalia centro, Pešto pusėje, išlaikęs baroko-boheminį stilių. Likome patenkinti tiek kambariais, tiek aplinka ir pusryčiais. Beje, keliaujant autobusu, vienas iš didžiausių malonumų – ištiesti kojas. O jei dar ir aplinka šauni – ko daugiau reikia.

Mes net nemąstėm iš sykio lovon krist (toks mūsų a la japoniškas miegamasis) – išlėkėm apžiūrėti miesto. Tiesa, šiame hotelyje yra nemažai netikėtų sprendimų – kad ir fligelio durys … spintoje. Vos ne Narnijos kronikos, kai patenki į visai kitą pasaulį:

Vidurnaktis pasitiko 30 laipsnių šiluma, miesto šviesomis ir draugiška atmosfera.

Beje, grįždami irgi stojome miegoti Budapešte. Tik šį sykį, žodis „miegoti” per skambus. Dėl vadybininkės klaidos, kuri užsakė hostelį sekančiai nakčiai, negu atvykome – laimėjome loterijoj „Turą po naktinį Budapeštą” bei „bonus paką” – „Rytinis Budapeštas”. Kaip gi kelionės be nuotykių?

Sužavėjo jausmas, kad esame savam mieste.

Naktinis gyvenimas nėra labai intensyvus, nors kai kurios kavinės ir parduotuvės dirba visą parą. Nesimatė besiblaškančių girtų žmonių, triukšmingų kompanijų. Tik benamių nemažai gatvėse ir parke. Antrą sykį Budapešte karšta nebuvo – kaip normalią Lietuvos vasarą – lynojo, plius 18 šilumos.

Kitą dieną, buvom pasiėmę gidę – tai visą istoriją smulkiai papasakojo. Kas labai įdomu – didžioji dalis miesto buvo nuniokota karo arba ištvinusio Dunojaus, tačiau viskas atsatyta ir išgražinta. Atrodo, kad jis visada toks ir buvo – be jokių stichijų ar griovimų. Vengrai didžiuojasi savo istorija, pasakoja apie valdovus, suvienytas gentis bei puikų valdovą – Steponą Batorą.

Įdomus buvo gidės pastebėjimas apie valdžios ir bažnyčios lygybę – abu pastatai vienodo aukščio, kad tai parodytų:

Kaip ir Lietuvoje, Vengrijoje nugriovė visus „balvonus”, liko tik mergelė:

Tačiau, pasak gidės, Vengrijos žmonės ją labai mylėjo, tai nusprendė, iš naujo „atidengti’ monomentą. Dabar ji tapo ne sovietiniu simboliu, o Vengrijos laisvės nuo sovietų simboliu. Pasirodo, kad kaip ir visur – didžioji dalis istorijos priklauso nuo požiūrio taško.

Kaip jau minėjau – teko mums ir naktį blūdinėt po miestą, tai keletas vaizdų iš naktinio žygio. Ačiū kompanijonams Laimai ir Audriui, su jais nupėdinom virš 20 kilometrų po naktinį Budapeštą, juokėmės beigi visaip kaip kitaip gražiai laiką leidom:

 

Netoli nuo katedros, miesto centre rasite ir bronzinę policininko skulptūrą. Pasak vietinių vengrų, jei norite rasti skaniausią maistą mieste, tiesiog privaloma patrinti jam pilvą:

Kas nenori keliaut autobusu – gali ir traukiniais. Stotis tikrai didžiulė ir graži:

Taigi, toks truputį chaotiškas pasakojimas apie Budapeštą, kuriame praleidome dvi naktis ir vieną dieną. Parsivežėme puikių įspūdžių. Tikrai norėčiau aplankyti jį vėl – gražus miestas, puikūs žmonės. Ir nesvarbu, jei būsiu tokia močiutė kaip šitoji vengrė – klasikiniu kostiumėliu, dailia šukuosena ir krepšiu savaitės apsipirkimui:

Puikios dienos!