Press "Enter" to skip to content

Riešinės

1912525_871156716245797_3769714707598821611_n

Senokai berašiau, ir ne iš tingėjimo – šiaip įsisukau į darbų ir užsiėmimų ratą. Mokiaus riešines megzti. Ir priežastis tam labai paprasta – paprašiau, vienos mezgėjos, kad man jas numegztų prie tautinio kostiumo, tai jinai sako – juk pati gali. Na, galiu – tai galiu. Ir ėmiausi visokius raštus nagrinėti, karolių varstymo subtilybėm domėtis. O kuo daugiau skaitant ir žiūrinėjant, pasimatė ir riešinių skirtumai bei grožis. XIXa- XX a. pradžioje, maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo, riešines (arba runkelkas) buvo galima rasti beveik prie kiekvieno išeigai skirto kostiumo – ir dėl šilumos, ir šiaip pasipuošti. Paskui, kaip ir daugelis dalykų – „išėjo iš mados”. Mada, kaip žinoma, sukasi  spirale, ir šis tautinio kostiumo elementas dabar  drąsiai dėvimas ir prie šiuolaikinių rūbų. Juolab siūlų gausa, kokybė leidžia kurti subtilius raštus ir ornamentus. Dar viena iš priežasčių, kodėl riešinės buvo nebenešiojamos – pradėtos megzti ilgesnės ir įvairesnės pirštinių atnaros.

10487354_879646275396841_8650964533531965908_n

Seniau riešines devėjo ir vyrai, ir moterys. Tuo metu jos turėjo ne tik pasipuošimo, bet ir praktinę funkciją – jomis prispausdavo rankovių galus, kad nepūstų vėjas, nešalta būtų. Kasdienės ir nebūdavo labai gražios – visus galiukus sumegzdavo skersiniais ruoželiais arba vienspalves. Dauguma kasdienių riešinių numegztos kaip pirštinių atnaros apvaliai arba plokščiai, derinant gerąsias ir išvirkščias akis arba ripsu. Visuose etnografiniuose regionuose jos buvo labai panašios, net neatskirsi.

10557330_903306299697505_6810685005579941469_n

Už tai visas gražumas riešinių pasirodydavo šventadieninėse riešinėse. Jos būdavo kelių rūšių – ir apvaliai numegztos, ir plokščiai, kiauraraštinės su pamušalu, biserio karoliukais išdabintos. Be paprastųjų paminėtinos, dar ir nertos vąšeliu, Žemaitijoje, netgi užsegamos sagutėmis riešinės.

Mūsų krašto (žemaičių) riešinės būdavo mezgamos plokščiu ripsu, dėstant 2-6 skirtingas spalvas, skirtingo ar vienodo pločio ruoželiais. Žemaitijai būdingas ir kitoks riešinių dugnas, jei daugumoje regionų jis vienspalvis – juodas, žalias, raudonas, mėlynas, vyšninis ar violetinis, tai čia rasime 2-3 spalvų ruoželius – žalią ir violetinį, raudoną ir žalią, violetinį ir raudoną, raudoną, žalią ir juodą spalvas. Dažniausiai, šios riešinės puošiamos baltos spalvos karoliukais, raštą išdėstant viršutinėje riešinės dalyje, kuri kyšo iš rankovės. Labai retai naudoti spalvoti karoliukai. Raštai panašūs kaip ir audinių – geometrinės figūros, stilizuoti gamtiniai elementai, aštuonkampės žvaigždutės, kryželiai, taškeliai.

10626662_909227129105422_1899497775785622304_n

Tai va tokie pastebėjimai ir bandymai. Šalia esančioj parduotuvėj visus baltus karoliukus išpirkau, tai paskutines jau ne žemaitiškas numezgiau:10593198_912925125402289_6184494010613143042_nSmagaus skaitymo!

P.S. Nuotraukose riešinės visos mano pačios megztos.

2 Comments

  1. Giedrė Giedrė 2014 08 31

    Sveika sugrįžusi, Ilona. O hobis labai gražus ir geras – riešinės ir šildo, ir puošia. Mane irgi ragino imtis panašaus rankdarbio, bet net darbui laiko vos užtenka. :)

    • Ilona-Eitnė Ilona-Eitnė Post author | 2014 08 31

      Aha, ruduo. Vakarai ilgesni, galima ir parakinėt bus. Šiaip šią vasarą derlius didelis, dar pristatysiu kelis įdomius daiktus.
      Be to kaupiaus ir rinkau medžiagą apie nemažai etnografinių dalykų – Žemaitiją mokiaus :)

Comments are closed.