Už lango lyja. Pats liepos vidurys. Turėtų būti karšta, malonu. Švelnus vėjas kviestų prie jūros, nes mes, lietuviai negalime gyventi be smėlio trumpikėse ir iki raudonumo per pirmą dieną nudegintų rankų ir kojų… Turėtų, bet taip nėra.
Keliauti tampa daugelio žmonių pomėgiu ir įpročiu. Pigūs skrydžiai į Europos šalis atvėrė neišsemiamas galimybes. Kuo gerai tos kelionės, tai, kad pamatai, kuo gyvena tenykščiai žmonės. Aišku, jie visi gyvena geriau, nei mes, tačiau kai kurių dalykų jie gali pavydėti.
Ko gali pavydėti norvegai? Lietuva – lygus kraštas. Neturime kalnų, tačiau mūsų laukai platūs ir derlingi. To pavydi norvegai, kuriems verstis žemdirbyste yra gana sudėtinga – didžioji dalis šalies yra ištisi kalnai, o pievų labai reta. Norvegai taip pat mums pavydi… kelių. Ne dėl to, kad jie duobėti, o dėl to, kad jie tiesūs ir dažnai dviejų eismo juostų. Jie puikiai žino, kiek kainuoja sugedusio automobilio nutempimas, kad šis netrukdytų eismui kokiame kalnų serpantine… Norvegai pavydi kainų, tačiau jų pavydi didžioji dalis Europos.
Pigūs skrydžiai į Vilnių ir Kauną kas metai pritraukia nemažai savarankiškai mėgstančių keliauti turistų. Vidutiniškai turistai 2012 metais Lietuvoje praleido 4,4 paros (oficiali statistika). Šių metų duomenų dar nėra, tačiau, jei išliks toks augimas, galime tikėtis visai neblogų rodiklių.
Ko gali pavydėti ispanai? Ispanija – Pietų Europos kraštas, kuri kas metai patiria nemažai gamtos katastrofų. Viena jų – sausra. Išdžiūvusios upės ir dulkių debesys ispanams yra nusibodę iki gyvo kaulo. Lietuvoje jie pamato tiek žalumos, kiek gyvenime nėra matę po raudono savo šalies kraštovaizdžio ir dirbtinai užsodintų oazių su įvairiais medžiais.
Ko gali pavydėti olandai? Olandija yra dirbtinė šalis. Miškai ten užsodinti rankomis, ežerai – iškasti pagal architektūrinius planus. Jiems labai patinka Lietuvos natūrali gamta – upės, ežerai, miškai, kalvos. Olandija viską susikūrė savo rankomis, todėl be galo vertina natūralumą.
Ko gali pavydėti azijietis? Lietuvoje nėra žemės drebėjimų. Čia nebūna cunamių, taifūnų, visa griaunančių tornadų. Čia potvynis būna tik pavasarį ir kai užsikemša miesto kanalizacijos sistema nuo per didelio kiekio lietaus, o per potvynį žmonės gyvena namuose toliau… Čia nėra visa siaubiančių miškų gaisrų, kai nudega ištisi šimtai hektarų miškų, evakuojami kaimai ir miestai. Čia nėra krokodilų, piranijų, mirtinai nuodingų gyvačių, liūtų ir tigrų, nėra baisių mašalų ir musių, sukeliančių ligas ir epidemijas. Čia gerti vandenį galima tiesiog iš čiaupo, ir jis yra nepavojingas! Mums, lietuviams, tai atrodo savaime suprantami dalykai, tačiau milijonams žmonių išvardintos grėsmės yra žiauri kasdienybė.
Aišku, niekas nepavydi šalčio ir drėgmės, nors lietumi galėtume ir pasidalinti. Juk negaila!
Daugiausiai mums pavydi dėl maisto, medikamentų, ūkinių prekių kainų. Atvykę skandinavai, turintys pažįstamų lietuvių, šturmuoja lietuviškas vaistines, nes jų šalyse brangus ne tik alkoholis, bet ir elementariausi vaistai, kurie pas mus vis dar parduodami be recepto.
Prisiminkime ir tuos nelaimingus škotų futbolo sirgalius, kurie čia praleido dvi savaites ir stebėjosi, kad pas mus tiesiog neįmanoma pragerti 100 svarų per vakarą, jei gertų tik alų…
Pigūs skrydžiai į Vilnių ir Kauną gali privilioti ne tik iš užsienio grįžtančius tautiečius (šie, beje grįžta čia net apsikirpti, nes kelionė pirmyn-atgal ir apsipirkimas išeina pigiau, nei kai kuriose šalyse), bet ir turistus. Reikia tik labiau reklamuoti savo šalį. Užsieniečiai čia uždarbiauti nevažiuos, tačiau pinigus čia išleisti tikrai yra kur.
