Atidėliojimo menas

Turite įprotį, kuris jus erzina? O gal įkyrią problemą, su kuri tiek įsisenėjus, jog, rodos, gimė kartu su jumis? Užduotį, neduodančią ramybės, iki kurios vis „neprieina rankos“? Neturit? Nuostabu! Tokiu atveju šis straipsnis ne jums – eikite ir džiaukitės savo efektyviu gyvenimu. Dovana jums – šis nuostabus malūnas nušviestas saulėlydžio, Faro saloje. Kitus kviečiu pasilikti su manimi, nes atidėliojimas jums ne naujiena. Gal ir dabar atidėliojate ką svarbaus skaitydami?

Atidėliojimas – vienas didžiausių produktyvumo priešų. Jis trukdo tinkamai išnaudoti laiką. Vietoje darymo to, kas šiuo metu svarbiausia, elgiatės priešingai – tempiate laiką, užsiimate šalutiniais darbais, kas kelios minutės tikrinate elektroninio pašto žinutes, žiūrite kas naujo Facebook’e. Tačiau darbas, kuris jums svarbiausias, nevyksta. Dėl to stringa ir kiti susiję darbai, priklausantys nuo atidėliojamos užduoties. Taip, atidėliojant, kai kurios gyvenimo ar darbo sritys lieka įstrigusios lyg akmens amžiuje, kai visas kitas jūsų gyvenimas jau vyksta dvidešimt pirmajame. Gal tokių sričių yra ne viena ? Kuo jų daugiau jūsų gyvenime, tuo blogiau jaučiatės, tačiau, atrodo, su savimi nieko padaryti, negalite, kad taip nenutiktų.

Kitas atidėliojimo keliamas reiškinys – gendantys santykiai su žmonėmis aplink jus. Atidėliodami sukuriate konfliktines situacijas, kai reikia prisiimti kaltę, išsisukinėti, aiškintis, kartais net meluoti. Tai nemalonus procesas, giliai širdyje ir taip jaučiatės prastai, nes pykstame ant savęs už atidėliojimą, o dar reikia atlaikyti kolegų ar šeimos narių kritiką.

Atidėliojimas gali kenkti ir sveikatai – nukeltas vizitas pas sveikatos specialistą nepadeda jūsų sergančiam organizmui ar ankstyvai ligos prevencijai. Atidėtas žalingo įpročio nutraukimas veikia ne kitaip. Rūkyti mesiu rytoj, o sportuoti pradėsiu poryt… ir taip jau 10 metų. Ne veltui Nike sukūrė reklamą „Vakar tu sakei – rytoj.“

Visos mano aukščiau suminėtos patirtys prisideda prie dar vieno, nepaprastai svarbaus dalyko – sumažėjusios savivertės. Kuo labiau save kaltiname, jaučiamės pažeidžiami kitų kritikos, patiriame gėdą, nusivylimą ir pasibjaurėjimą savimi, tuo žemiau smunka mūsų savivertė, o jai smunkant, jaučiamės prislėgti ir dar labiau atidėliojame tai, ką ir taip vos prisiverčiame padaryti. Taip įsisuka nesibaigiantis atidėliojimo sukeltų problemų ratas. Kai kuriems jis gali būti vos juntamas, kitiems, daug pasiekusiems atidėliotojams (pvz. man pačiam), jis gali būti pražūtingas.

Apie atidėliojimo priežastis pakalbėsime vėliau, kad nekantriausiems būtų galima tiesiog imtis veiksmų ir neskaityti šio straipsnio iki galo. Kantresniems ir smalsesniems pateiksiu pagrindines, mano nuomone, svarbiausias priežastis.

Atidėliojimui įveikti galimi keli principai. Pirmasis ir efektyviausias – savianalizė ir savityra. Tai gerokai patikimesnis, našesnis, tačiau kartu ir ilgiau trunkantis principas. Kitas tai tiesiog technikų rinkinys, kurias galima išmokti ir turint pasiryžimo bei valios, pasiekti neblogų rezultatų. Galima naudoti ir abu principus vienu metu.

Pirmasis, savityros principas, kaip minėjau, reikalauja atsidavimo, smalsumo sau, bei drąsos save tyrinėjant. Pradėti teiktų nuo sąmoningo savęs stebėjimo atidėliojimo metu – kas šiuo metu su manimi vyksta, kokius jausmus jaučiu, kokios mintys kyla, ką jaučia mano kūnas? Supratus, kas darosi kai pradedame atidėlioti, galime pradėti gilintis į savo potyrius, juos užsirašyti, analizuoti, suprasti, kokie ankstesni gyvenimo įvykiai skatina mus atidėlioti ir savarankiškai arba su konsultanto pagalba išsispręsti priežastis. Šiam principui naudoti turėtumėte žinoti atidėliojimo kilmės priežastis.

Antrasis – pratimų principas padeda išsiugdyti įpročius ir įgūdžius. Tam naudotinos įvairios technikos.
Pirmiausia – įsisąmoninti: „JŪS NEPRIVALOTE VISIŠKAI NIEKO!“ Neprivalote eiti į darbą ar studijas, anksti keltis, sportuoti, valgyti, eiti miegoti, laikytis eismo taisyklių… neprivalote to daryti. Tai supratus, lygiai taip pat svarbu įsisąmoninti, kad NUO JŪSŲ VEIKSMŲ PRIKLAUSO JŪSŲ ATEITIS. Neisite į darbą – jus atleis, nestudijuosite – negausite diplomo, miegosite iki pietų – vėluosite, nesportuosite – pablogės sveikata, nevalgysite ar nemiegosite – nusilpsite, nesilaikysite eismo taisyklių – nubaus policija. Tačiau suvokimas, kad nuo šios akimirkos jūs savarankiškai renkatės ką daryti, gali išlaisvinti jus nuo nemalonių jausmų stabdančių jūsų efektyvumą. Kad būtų paprasčiau, padarykite pratimą. Ant popieriaus lapo surašykite dalykus, kuriuos atidėliojate ir kuriuos „privalote“. Tada priešais kiekvieną jų parašykite, „aš renkuosi“ baigę, po kiekvieno dalyko parašykite priežastį, dėl kurios renkatės tai, ką atidėliojote. Dabar perskaitykite sąrašą. Geriau? Kartas nuo karto grįžkite prie sąrašo, suprasdami kodėl darote tai, ką darote. Įprasmindami atidėliojamus darbus, lengviau juos padarysime.

Persijunkite į pozityvią pusę – pradėkite galvoti: kas naudingo nutiks kai padarysite tai ką atidėliojate, susirašykite atlikto darbo privalumus. Vietoje to, jog galvotumėte: „liko dar valanda kankynės“, pagalvokite: „liko tik valanda ir aš būsiu atlikęs darbą, liko tik valanda iki mėgstamo užsiėmimo“ ir pan. Tai padės sumažinti įtampą kylančia darant nemalonias užduotis.

Jei tai darbas, galintis pagerinti jūsų gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje (pavyzdžiui naujo įgūdžio tobulinimas), pagalvokite, kaip pasikeistų jūsų gyvenimas po 10 metų, jei jau turėtumėte tą įgūdį ar būtumėte įgyvendinę atidėliojamą projektą. Nedidelis pokytis šiandieną, gali turėti didžiulę įtaką visam jūsų likusiam gyvenimui. Kontrastui sustiprinti pagalvokite, kaip jūsų gyvenimas atrodys, jei nepadarysite to, ką svarbaus atidėliojate.

Prisipažinkite sau, kad dažnai atidėliojate ir tai darysite ir ateityje. Jei sąžiningai ir nekaltindami savęs priimsite faktą, jog atidėliojate, bus lengviau. Nusistatykite terminus, iki kada turite padaryti užduotį, dar geriau, paskelbkite juos viešai, paprašykite draugų ar kolegų, kurie jums padėtų grafiko laikytis.

Padarykite pirmą žingsnį – jis sunkiausias. Kai jau pradėjote veikti, veiksme išsilaikyti lengviau, nei pradėti, todėl labai svarbu sau pasakyti: „Žinau, kad pradėti sunkiausia, po to bus lengviau“ su šia mintimi pradėkite. Ilgainiui pastebėsite, kad pirmas žingsnis nebekelia tiek pasipriešinimo, nei anksčiau.

Pašalinkite trukdžius, skatinančius jus atidėlioti, susikurkite aplinką, padėsiančią atidėliojimą įveikti. Trukdo Facebook, Gmail, kompiuteriniai žaidimai, užkandžiai, telefonas? Pasistenkite kad kai dirbate, nebūtų trukdžių, atitraukiančių nuo darbo. Išsiinstaliuokite žaidimą, prie kurio vis grįžtate. Įdiekite į savo kompiuterį http://macfreedom.com/ (interneto apribojimui tam tikrą laiką) ar http://getcoldturkey.com/ (tam tikrų programų apribojimui).
Jei yra dalykai, skatinantys jūsų produktyvumą – išnaudokite juos. Pavyzdžiui mano klientas, dažnai rašantis tekstus, pastebėjo: dirbant namie jo produktyvumas ženkliai mažesnis –užkandžiavimas, namų „aptvarkymas“, dažnesnis naršymas internete, trukdė tikrajam darbui. Viešoje vietoje, tarkim kavinėje, jam darbas tampa gerokai našesnis: į galvą ateina daugiau idėjų, jis rašo greitai ir dažniausiai daug kokybiškiau ir nuosekliau. Taigi, raskite savo asmeninius produktyvumo katalizatorius, tik svarbu, kad jie nebūtų atidėliojimo priemonės, tarkim tvarkingas stalas didina produktyvumą, tačiau stalo tvarkymas gali būti atidėliojimo priemonė.

Ir galiausiai – „Pomodoro“ technika. Pradėdami dirbti nusistatykite taimerį 25 minutėms, ir dirbkite visiškai neatsitraukdami nuo užduoties. Po to padarykite 5 minučių pertrauką ir tęskite darbą, kaip ir pirma. Po keturių tokių intervalų padarykite ilgesnę pertrauką, jos metu apdovanokite save kokiu maloniu dalyku – trumpu pasivaikščiojimu, puodeliu skanios kavos, sveiku užkandžiu. Po truputį didinkite laiką, per kurį galite dirbti ne išorinių trukdžių, kol pasieksite norimą produktyvumo rezultatą. Daugiau apie techniką – tinklapyje.

Grįžkime prie atidėliojimo priežasčių. Kodėl mes tai darome?
Atidėliojimas – psichologinis fenomenas, išsivystantis, kai būdami vaikais susiduriame su dalykais, kuriuos mus verčia daryti. Būdami priversti daryti tai, ko nenorime, jaučiame apmaudą, nusivylimą, atskirties jausmą, pyktį, bausmės baimę, o viso to išraiška – nenoriomis atliktas darbas ir taip išreiškiami minėti jausmai. Plačiau šio proceso eigos nenagrinėsiu, tam reiktų ilgesnio ir labiau analitinio straipsnio nei šis. Tačiau verta pažvelgti į bent į pagrindines priežastis veikiančias mūsų viduje.

Neišmokta nemalonių jausmų įveika, kai vengiame situacijų, keliančių mums nemalonius jausmus.
Žinoma, niekas nenori jausti nemalonių jausmų, stengiamės jų išvengti, tačiau tai neįmanoma. Juk gyvenimas – nesibaigianti iššūkių virtinė. Jei vaikystėje negavome pakankamo palaikymo ir nesusiformavo pasitikėjimas, jog galime savo jėgomis įveikti sunkumus ar pasipriešinimą, priimti nemalonias savo emocijas, būdami suaugę negalėsime susidoroti su užplūstančiomis nemaloniomis emocijomis ir bet kokia kaina vengsime užduočių, darbų, situacijų kai mums kyla nemalonūs jausmai arba manome (nebūtinai taip turi vykti iš tikrųjų), kad juos sukelsime kitiems.

Noras atkeršyti skriaudikams – manymas, kad darbas ar situacija yra neteisinga (nelygiavertė) mūsų atžvilgiu.
Gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kai turime duoti daugiau nei gauname, ir, kartais tai gali vykti iš tikrųjų, o kartais tiesiog galime būti taip įsitikinę, nors tai nebūtinai turi vykti. Toks pasipriešinimas atsiranda, jei būdami maži patyrėme daug neteisybės savo atžvilgiu; kyla noras atkeršyti savo skriaudikams, blogai atliekant tai, ko jie neteisėtai reikalavo iš mūsų. Žinoma, noras orientuotas į praeitį, tačiau jausmai išlikę iki šių dienų.

Smurtas prieš save – nesąmoningas noras pakenkti sau, taip susilaukiant kitų užuojautos ar pagalbos. Jei augdami sulaukdavome dėmesio ir palaikymo tik tais atvejais, kai mums nutikdavo kas nors blogo, turėsime tendenciją tai taikyti ir šiandienos gyvenime. Tai, kas mums svarbu ir kritiška, atidėliosime iki paskutinės akimirkos, o tada kai iškils grėsminga situacija ir susilauksime kitų pagalbos ar dėmesio, patenkinsime savo poreikį būti reikalingiems.

Perspektyvos ir laiko nejautimas, kitaip vadinamas „dabarties paklaida“ – nesąmoningas manymas, kad kuo toliau laike yra darbas, tuo mažiau pastangų reikės jam atlikti, ir tuo jis mažiau svarbus. Tai neišmoktas įgūdis objektyviai vertinti įvykius, darbus, projektus laiko perspektyvoje. Jei darbas gąsdina savo apimtimi, atidedame jį vėlesniam laikui ir jis atrodo netoks bauginantis, mažesnis ir paprastesnis… kai laike jis vėl priartėja prie mūsų, ir vėl pradeda gąsdinti – vėl pastumiame jį, taip išvengdami nemalonaus jausmo, kad „ant pečių guli kalnas“.

Sėkmės arba nesėkmės baimė. Gali gąsdinti ne pats procesas ar jo apimtis, bet pasekmės. Jei anksčiau buvome baudžiami už nesėkmes, ir / arba susilaukdavome nenorimų reakcijų už sėkmę, pasąmoningai atidėliosime, kad netektų išgyventi to, ką, manome kad patirsime. Nors šiandieną, greičiausiai, nesėkmė nebus tokia skausminga kaip vaikystėje, o sėkmė nepritrauks tiek daug norimo išvengti dėmesio, kūne sukaupta ankstesnė patirtis stengiasi nukreipti jus nuo užduoties ar įvykio, kurio pasekmė vienaip ar kitaip gali priminti ankstesnę patirtį.

Tikiuosi, kad buvo naudinga, ir jei taip, pasidalinkite straipsniu su kitais atidėliotojais. Beje, jūsų komentarai – puikus atpildas už rašymą! Daugiau apie atidėliojimą galima rasti mano asmeniniame bloge 3 įrašuose: priežasčių, įveikimo technikų ir asmeninės patirites dalyse