Šeimos kišenės lopymas arba kaip mes mokomės elgtis su pinigais?

Knygų konkurso už komentarą nugalėtoja Birutė sutiko pasidalinti savo patirtimi ne tik komentaruose, tačiau paskirdama tam ir atskirą straipsnį. Beje – Birutė pasižadėjo pasidalinti ir įspūdžiais bei žiniomis po to, kai perskaitys laimėtas knygas! Sekite mūsų straipsnius.

---

Eh.. pinigai.. pinigai… pi – ni – gai… daug emocijų ir minčių bet kuriam žmogui kelianti tema… Kol jų pakanka ir nejaučiamas stygius, rimtų problemų nekyla. Tačiau sušlubavus finansiniam stabilumui esi priverstas susimąstyti – ar tu, vyras, vaikai mokate teisingai naudotis pinigais? Kur jie dingsta? Kaip mes mokomės apie pinigus?

Mūsų šeima, kaip ir dauguma statistinių šeimų Lietuvoje, kasdien išgyvena įvairių finansinių svyravimų – potvynių ir atoslūgių, audrų ir štilių. Ir žinote ką? Turbūt mokytis, analizuoti ir ieškoti ką keisti savo finansuose pradedame tada, kai tų pinigų ima trūkti. Taip atsitiko ir mums.

Kokie tėvai – tokie vaikai

Esminė taisyklė kurios stengiamės laikytis mūsų šeimoje visada – pinigai niekada nėra akcentuojami, o išlaidas skirstome atsižvelgdami į visų poreikius ir norus. Ar kiekvienam iš mūsų būtų lengva paaiškinti savo dukrai ar sūnui, kodėl jo mėgstamam šokoladui ar žaislui nerandame pinigų, bet jų netikėtai atsiranda kokiam nors prabangiam tėčio išmaniajam telefonui ar eilinei jau 10-tai mamos rankinei? Turbūt geriausia mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Jei atsispirsime savo pagundoms, gal ir vaikai lengviau tai padarys sekdami mūsų pavyzdžiu?

Nežinau ar mūsų vaikai žino tiek, kiek reiktų žinoti apie pinigus jų amžiuje. Vaikai, jų turime 4 (artėjanti link 13-ojo gimtadienio vyro duktė iš pirmos santuokos (negyvena su mumis, bet dažnai svečiuojasi mūsų namuose), beveik 7 m. “paruošiamukė“ ir du mažieji – 2,6 m. dukra, kiek daugiau nei 1 m. vyrukas), niekada nekelia scenų parduotuvėse, nes pirkinių sąraše, stengiamės numatyti sumą ir jų pirkiniams. Nebūtinai tai bus koks skanumynas – būna ir pieštukai, ir popierius, ir knygelės ar žurnalas. Kartais neperkame nieko – taip taupome pinigus jų nužiūrėtam brangesniam daiktui.

Tiesa – pokalbyje ir diskusijoje

Kita taisyklė kurios stengiamės nepažeisti atsisakydami pirkinio, visada argumentuotai paaiškinti kodėl? Jei kyla diskusija moduliuojame situacijas jiems suprantama kalba. Taip, kartais tam reikia daug kantrybės. Vaikai žino, kad pinigai uždirbami ir net “stebuklingoje kortelėje”, jie gali baigtis. Parduotuvėje pamatytų saldainių, žaislų, rūbų ar knygų neperkame ne todėl, kad neturime reikalingos sumos, o todėl, kad tai nenumatyta šios savaitės biudžete. Visada yra alternatyva – įvertinus kito pirkinio reikalingumą ar būtinumą, jį galime pakeisti į jau numatytą pirkinių sąraše.

Vyresnėlės dalyvauja ir išlaidų aptarimuose ir pokalbiuose apie pasikeitusias kainas, mokesčius ar pan., jei tinkama nuotaika prisėda paklausyti ir tuomet, kai su vyru suvedinėjame mėnesio balansą. Vaikai žino kam kiek išleidžiame, kiek ir kam atidėjome (aišku kur laikomi pinigai neskelbiame). Būna ir net neretai, kai nuomonės susikerta. Kartais tenka padirbėti gerokai daugiau, kad uždirbti praėjusio mėnesio viršytas pajamas, kartais tai tęsiasi ne vieną mėnesį. Bet mokomės iš savo klaidų.

Leiskite rinktis

Visiems vaikams esame paskyrę atskiras sumas būreliams. Mažiesiems veiklą pagal pomėgius ir polinkius kol kas renku aš.

Vyresnėlės – pačios dėlioja prioritetus. Pvz.: Vyriausiajai sunkiai sekasi mokytis lietuvių kalbos, tad sutarėme, kad dalį pinigų už po pamokinę veiklą dabar skirsime korepetitorei, kai tik pasivys klasiokus galės juos išleisti mėgstamoms teniso treniruotėms ar vaikščiojimui į kiną, tad liko kovos menų ir dailės užsiėmimai.

Šešiametė prieš metus pareiškė, kad šokių nenori lankyti, bet nori žurnaliuko prenumeratos – išėjo ne tik prenumerata bet ir pakako pinigų sumokėti už keramikos ir dizaino būrelius darželyje. Liūdi mamos širdis, nes šoko ji tikrai gražiai ir nugarytė buvo labai grakščiai ištiesinta, bet po metų ji šokių taip ir nepasigedo. Pasirodo net tokio amžiaus vaikai jau turi savo nuomonę, gali priimti sprendimus ir rinktis. Neverta iš jų tos teisės atimti.

Kiekvienam savas laikas

Mūsų šešiametė, gana drovi, tad parduotuvėje nedrąsiai tiesia ranką su pinigais kasininkei, bet ji žino, kad kitais metais bus pirmokė ir bus akimirkų kai niekas kitas už ją to nepadarys. Pasiklausiusi draugių bandžiau jai kasdien duoti kišenpinigių. Patyrėme visišką fiasko – ir mes, ir ji pamiršdavome įmesti į taupyklę pinigų. Ji taip ir nesugalvojo ką norėtų už sutaupytus pinigus pirkti. Atrodo, kad jai tiesiog kol kas nėra poreikio jų turėti. Neforsuojame įvykių – matyt viskam savas laikas.

Vyriausioji dukra taupo nuo kišenpinigių, uždarbiauja padėdama dėdei susitvarkyti namus, taupo gautus pinigus iš senelių. Namuose už savo sutvarkytus kambarius niekas pinigų nemoka, kaip ir už dešimtukus (atleiskit, bet kažkokia nesąmonė mokėti už tai, kad žmogus atlieka savo pareigą). Imčiau aš dabar reikalauti pinigų už pagamintus pietus…

Žaiskite, žaiskite!

Pati pažintis su pinigais mūsų šeimoje prasidėjo nuo persikaupusios monetomis mano piniginės. Kažkada su vyresnėlėmis susėdom ir paėmę monetų krūvą tiesiog rūšiavome litus ir centus, žiūrėjom jų skirtumus, paveiksliukus, svorį ir spalvą. Tuomet gal 4 – 5 metų mūsų dukra nemokėjo skaityti, bet lengvai skyrė pirmąsias C ir L raides, toliau skaityti net nereikėdavo. Kai tuštindavome su vyru pinigines duodavom monetas surūšiuoti į atskiras taupykles (stiklainius) dukrai. Dabar tuo užsiima jauniausioji dukra, o vyresnioji skaičiuoja ir deda į taupykles.

Žaidžiame ir įprastus žaidimus, kurie padeda nuo vaikystės susipažinti su pinigų verte ir priartėti prie realybės. Paimprovizavus, galime susikurti neblogą tikrovės simuliatorių.

Mūsų šeimoje tikri pinigai – ne žaislai, tam mergaitės turi nusipaišiusios savus, o monetas pagaminome iš senų plokščių metalinių elementų (kurie keičiami mašininės signalizacijos pulteliuose, laikrodžiuose ir kt.). Vaikai mėgsta žaisti restoraną, kavinę, parduotuvę, teatrą. Juk ir mes vaikystėje mėgom. Rašome realias kainas perkame ir parduodame, atsiskaitome už paslaugas ar pirkinius. Aišku tam reikia laiko, bet kodėl nepavakarojus su vaikais vietoje vakarojimo prie TV ar kompiuterio?