Mokytojai ir technologijos

Naujosios technologijos skrieja į priekį nenumaldomai. Vis dažniau žmonių rankose atsiduria išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai. Ypatingai visoms technologijoms imlūs vaikai. Jie intuityviai greičiau perpranta technologijas nei suaugę. Jaunosios kartos ugdymas tampa iššūkiu. Išmokyti naudotis tuo, ko pats nesi lietęs, vartęs, spaudinėjęs ar pagaliau matęs. Tam reikalingos naujos žinios, gebėjimai, kompetencijos.

Paradoksalu, tačiau mokyklos priskiriamos prie vienų konservatyviausių įstaigų. Naujovės čia sunkiai prasimuša sau kelią ugdymo labirintuose ir mokytojų savimonėje. Vis dar pasikliaujama tuo kas buvo „seniau“ ir labai įtartinai žiūrima į pokyčius.

Visai nesenas (menkas savo reikšmingumu) įvykis internetinėje erdvėje patvirtino mano mintis. Mokytojas atėjęs į savo klasę randa joje pakabintą interaktyvią lentą. Su džiaugsmu pradeda planuoti naujos technologijos įsisavinimo būdus. Pasidalina gera naujiena viename iš socialinių tinklų ir sulaukia komentaro iš kolegos „… netapkite priklausomi nuo technologijų. Pagrindiniai įrankiai yra šie: galva, ranka, rašiklis (arba kreidos gabaliukas), popieriaus lapas (arba stiklinė lenta)…“.

Perskaičius tokią nuomonę, teiginys apie konservatyvią mokyklos prigimtį atrodo tikrai pagrįstas. Minėtas komentaras atspindi vis dar gajų pesimistinį požiūrį į naujoves. Kai kurie mokytojai paniškai saugojasi kompiuterio, projektoriaus ar interaktyvios lentos. Blogiausia, jog norą tobulėti, žengti koją kojon su technologijomis, jie laiko neigiama priklausomybe. Atsiranda paniška baimė, kad popieriaus lapą gali pakeisti kompiuterio ekranas, kreidinę lentą – interaktyvi lenta. Bet juk šios technologijos yra tik priedas prie klasikinių įrankių. Jos gali padėti, papildyti, sudominti, motyvuoti. Kai kurie mokytoja to nenori suprasti.

Padėtis nėra tragiška. Vis daugiau mokytojų atranda technologijų teikiamą naudą. Pačiam tenka supažindinti savo kolegas su interaktyvios lentos panaudojimo galimybėmis. Linksma matyti besikeičiantį mastymą. Pirmosios mano pasakojimo minutės kai kuriems atrodo visiška nesąmonė. Daug naujos informacijos, kuri skatina mokymosi baimės atsiradimą. Tačiau kuo daugiau parodau įvairių techninių galimybių, tuo mokytojai labiau domisi ir įvertina. Labiausiai mane džiugina tada, kai kolegos savarankiškai ateina paklausti vieno kito iškilusio klausimo dėl interaktyvios lentos. Gera matyti, kad pastaroji technologija „atidaro vartus“ į įdomesnį pamokos pateikimą.

Vesto seminaro metu, pasakojau apie pristatymams skirtą internetinę tarnybą (prezi.com). Vienas iš kolegų pamatęs įvairiai ekrane besikeičiantį tekstą mestelėjo repliką „… o man taip visai nepatinka ir negražu, akys nespėja sekti…“. Supratau viena, dažnai mokytojai mes galvojame tik apie savo poreikius: sunku, neįmanoma, nesuprantama, negražu. Matome pamoką tik per savo profesijos prizmę. Manau kartais reikėtų pažvelgti mokinio akimis. Paklausti jo nuomonės. Pasidomėti koks pamokos pristatymo modelis patrauktų jį ir motyvuotų darbui. Tikiu, kad tai padaryti yra sunku, bet pabandyti verta.