Kas atsakingas už jūsų emocijas

Praeitame įraše kalbėjau apie emocijų reikalingumą ir jų skirstymą į „blogas“ ir „geras“.

Šįkart apžvelgsime kitą pusę – atsakomybę už emocijas. Kas atsakingas už tai ką jaučiate jūs ar kiti žmonės?

Plačiai paplitusi nuostata, kad už tai ką jaučiame yra atsakingi aplinkiniai. Net ir kalboje dažnai pasitaiko posakiai: „tu mane verti jaustis nepatogiai“, „su tavimi aš jaučiuosi laiminga“ ar „dėl tavo elgesio mokykloje man dabar gėda“.

Atrodytų prasminga – kitas žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, ir pagal tai, kaip jis pasielgė, aš pasijaučiau. Įdomu, tačiau tas pats žmogaus poelgis, greta stovintiems žmonėms, gaili atrodyti visiškai prieštaringai ir kelti priešingas emocijas. Pavyzdžiui, gatve einantis kitos rasės atstovas vienam žmogui gali kelti draugiškus jausmus, kitam priešingai – pyktį ir neapykantą. Arba vaikas iškrėtęs išdaigą draugams kelia nuostabą ir pasididžiavimą, o tėvams baimę, nusivylimą.

Ar pastebėjote, kad išoriniai veiksniai ir žmonių poelgiai yra tik stimulas, veikiantis mūsų jausmus. Visa kita priklauso nuo mūsų, nuo tos akimirkos, kai stimulas mus paveikia. Tai priklauso nuo minčių, kurios sukasi galvoje, nuo jausmų, tuo metu mus apėmusių, ir daugelio aplinkybių.

Su jausmu, kurį mums sukėlė stimulas, galime elgtis keliais būdais – priskirti tą jausmą kitam subjektui ar net objektui – „tu mane verti pykti“, „tas kompas mane nervina“ (eksternaizuoti), arba internalizuoti – suvokti kad tai mano emocinio aš dalis: „aš esu piktas, nes tu pasielgei taip ir taip“, „aš nervinuosi, nes kompiuteris neveikia“. Stimulas abiem atvejais nedingo – kitas žmogus padarė kažką, kas mums sukėlė pyktį, tačiau atsakomybė už emociją skirtinga, pirmuoju atveju krenta kitam žmogui – „tu verti mane jaustis“, antruoju, mums – „aš jaučiuosi“.

Galimas dalykas, kad dabar, skaitydami straipsnį, jaučiate kokią nors emociją. Pagalvokite, ar aš priverčiau jus taip jaustis? Ne. Tiesiog parašiau įrašą, kurį jūs pasirinkote skaityti, ir dėl to, kad turite tam tikrų nuostatų, jaučiate vieną ar kitą jausmą šią akimirką.

Šis, gana subtilus, niuansas, kuris mums gali gerokai pasaldinti ar apkartinti gyvenimą, dažniausiai lieka nepastebėtas, nes apkaltinti kitus mums kylančiais jausmais labai lengva. Kadangi mūsų kultūroje jausti „neigiamas emocijas“ yra blogai, tai manipuliuoti žmonėmis, išmokant juos išvengti neigiamų emocijų, nepaprastai patogu. Tai itin paprasta su vaikais: „mamytė labai liūdės, jei tu nesusitvarkysi kambario“. Vaikas, nenorėdamas skaudinti mamos eina ir tvarko kambarį. Kaip jis jaučiasi? Liūdnas, prislėgtas, frustruojantis, neramus. Kokią pamoką išmoko? Kad norint, jog kiti žmonės ką nors padarytų – reikia juos priversti jaustis blogai.

Emocijos, kurias jūs jaučiate, yra jūsų sąmonės ir pasąmonės veiklos vaisius, ir atsakomybę už jų veiklą tenka prisiimti niekam kitam, kaip tik jums.

Klientai ar draugai, paskaitę mano parašymų, dažnai klausia: „tai ką daryti?“. Kad nereiktų aiškinti kiekvienam atskirai, prirašau kokį patarimą, padedantį man:

Visų pirma, prisiimkite visišką atsakomybę už emocijas kurias jaučiate. Supraskite, kad aplinka – tai tik stimulai. Jaučiate jūs, ir tik jūs esate atsakingi už tai ką jaučiate.
Lygiai kaip kiti žmonės neatsakingi už jūsų jausmus, jūs nesate atsakingi už jų. Nekaltinkite savęs dėl to kaip jaučiasi kiti žmonės, taip pat ir negirkite – jų jausmai, ne jūsų nuopelnas.
Nebijokite pripažinti savo jausmų. Kaip rašiau anksčiau, jie nėra blogi ar geri. Jie tiesiog yra ir signalizuoja apie tai kas vyksta jūsų pasaulyje.
Būkite empatiški – supraskite kaip jaučiasi kitas žmogus. Primenu, kad už tai atsakomybės neturite prisiimti.

Ir jei perskaičius šį įrašą galvoje ir širdyje kyla chaosas, nevenkite pagalbos iš šalies – tai gali būti puiki tema darbui su savimi!