Visur tik ir girdime apie vaikų auklėjimo svarbą ir tinkamiausius ugdymo modelius. Bet ar tikrai juos reikia auklėti?
Primeta savo svajones
Rusų psichologas, rašytojas Michailas Litvakas pasiūlė neauklėti vaikų, o juos tiesiog auginti.
Viename savo interviu psichologas be užuolankų pareiškė: „Auklėjimas – tai ribojimai. Ir pats blogiausias iš jų – draudimas mąstyti”.
Štai apie pastarąjį faktorių mes retai susimąstome.
Ar pastebėjote, kad neretai tėvai jau nuo pat mažylio gimimo turi viziją, kuo jis turėtų tapti užaugęs ir daro viską, kad tas planas būtų įgyvendintas.
Tėvai bando modeliuoti tokį vaiko gyvenimą, kokio patys troško, bet neturėjo, per atžalas bando realizuoti savo pačių neįgyvendintas svajones: išmokti groti, šokti, piešti, sportuoti, vaidinti ir panašiai.
Į užklasinius būrelius vaikai nutempiami net nepaklausus jų pačių nuomonės, ar jie tikrai nori būti tuo, kuo stengiamsi juos paversti.
Muzikantas per prievartą
Vienas buvęs menų gimnazijos moksleivis iki šiol su siaubu prisimena fortepijono pamokas, kurias buvo priverstas lankyti, nors labiau troško sportuoti.
Nepaisant to, kad vyras vaikystėje pianinu pramoko skambinti visai neblogai, baigęs muzikos mokyklą taip niekuomet ir neprisėdo prie šio instrumento.
Vietoje muzikanto jis pasirinko sportininko kelią ir teigia, kad dabar yra laimingas, nes daro tai, ką nori.
Panaši mano pačios patirtis. Septynerius metus mokiausi groti smuiku, nes man buvo sakoma, kad taip reikia, nors visada labiau patiko pianinas.
Baigusi muzikos mokyklą taip ir negroju smuiku, o prie pianino vis dar mielai prisėdu. Nors juo ir neskambinu profesionaliai, bet grodama fortepijonu, skirtingai nei smuiku, jaučiu malonumą.
Atimam iš pasaulio talentus?
Prisiminkime filmą, beje, vieną iš mano mėgstamiausių, „Billy Elliot„.
Tėvas net neklausė, kuo berniukas norėtų tapti, o tiesiog nutempė jį į bokso treniruotes. Nes taip priklauso, nes taip visi vaikinai privalo būti auklėjami. O kai Billy mėgino tėčiui užsiminti, kad norėtų šokti baletą, tai šeimos galvai sukėlė tikrą isteriją.
Laimė, vėliau tėtušis suprato sūnaus poreikius ir Billy filmo pabaigoje tapo tuo, kuo ir norėjo tapti – geriausiu baleto šokėju.
Manau, kad kiekvienas prisimintumėte ir savo gyvenime istorijų, kai buvote auklėjamas ir verčiamas daryti ne tai, ką norėtumėte, o tai, ką reikia.
Retai kada tokia auklėjimo taktika pasiteisina (nebent vaiko ir tėvų norai sutampa). Dažnai vaikai jaučiasi nelaimingi darydami tai, kas jiems nepatinka, kas jiems primesta.
Apstu istorijų, kai žmonės tampa vidutiniais teisininkais, medikais, verslininkais ne todėl, kad tokio kelio patys norėjo, bet todėl, kad taip jiems liepė, užuot tapę gabiais virėjais, mokytojais ar gamtininkais.
Klaidos formuoja patirtį
Ne tik rinkdami vaikui užsiėmimus tėvai klysta, bet ir be paliovos drausmindami vaikus.
„Nekalbėk, neimk, negalima”, – mėgsta komanduoti tėvai (ypač jaunesnio amžiaus) savo vaikams.
O po to stebisi, kad vaikas užauga drovus, nemoka bendrauti, bijo priimti savarankiškus sprendimus.
Suprantu, kad drausmindami vaikus tėvai stengiasi juos ir apsaugoti, bet ar tuo pačiu jų nesuvaržome ir nesuluošiname? Gal kartais geriau leisti nudegti, suklysti, bet tuo pačiu įgyti patirties?
Nesutampa teorijos
Mano minėtasis M.Litvakas teigė, kad vaikus savo auklėjimu luošina ir mokykla, kur mokinius stengiamasi suniveliuoti, kitaip mąstančius paversti tokiais, kaip visi.
Žinoma, šiuolaikinėse mokyklose nebėra (tikiuosi) tokių radikalių perauklėjimo būdų, kaip anksčiau, kai kairiarankius versdavo rašyti dešine, nes taip privaloma elgtis visiems, arba rašydavo pastabas į pažymių knygeles tiems, kurie per pietus nesuvalgydavo silkės.
Vis dėlto, bandymo suvienodinti visus mokinius ir vertimo daryti taip, kaip visi daro, yra ir šiuolaikiniose mokyklose bei universitetuose. Visuomenė jau seniai piktinasi, kad mokymosi įstaigos nemoko mąstyti savarankiškai, o bando primesti požiūrį.
„Mūsų universitete laikomasi kitos teorijos”, – kartą nukirto man dėstytojas, kai išdėsčiau savo požiūrį klausimu, kas pirmiau atsirado – daiktavardis, ar veiksmažodis. Tai pasakė universiteto – vietos, kuri turėtų būti atvira naujiems požiūriams ir ieškojimams, dėstytojas.
Vaikų netildo
Mokyklose teorijų laikomasi radikaliau. Ne taip į mokytojų klausimus atsakiusiems vaikams žeriama negailestingai: „Tu – neteisus”.
Skandinavijoje tokiu atveju sakoma švelniau: „Tavo nuomonė įdomi, tačiau…”
Žinoma, galima skandinavus kaltinti, kad tokiu būdu jie savo vaikų nemoko susidurti su tiesa, dėl ko šie išauga lepšiai.
Tačiau galima galvoti ir kitaip: jaunieji skandinavai nuo mažens pratinami išmąstyti, surasti atsakymus patys, vietoje to, kad būtų užčiaupti, vos pradeda klysti.
Vaikams reikia leisti augti, tapti tuo, kuo jie nori tapti, o ne kuo mes norime juos matyti ir leisti jiems patiems mąstyti.
Na na :) … Nenorit neauklekit , tik nuo mazu dienu ruoskites chaosui, nepaklusnumui ir sukilimui. Kas ir matoma jau koki desimtmeti tiek mokyklose, tiek ir namuose… Neveltui Biblija tiek daug kalba apie vaiku auklejima, oj neveltui. Ir grauzia nagus kiekvienas kas neaukleja savo vaiku, oj grauzia veliau…
Pakalbėt ir aš galiu lengvai ir protingai šita tema, bet kai kasdien susiduri su realybe, visai nesinori, kad vaikas „įgytų patirties” sudaužęs naują senelio HD televizorių, ar sulaužęs savo naujus akinius. Gerai, kai taip pasiseka, kad mažylis pusantrų – dvejų jau visai neblogai kalba, jau eina derėtis, paaiškint. O jei nelabai kaip kalba iki 3,5 – 4 metų? Ir toliau… Jei nelabai dar susigaudo, kas už ką ir kodėl?
Apie primetamas svajones jau seniai garsiai kalbama, vargu, ar labai jau daug tokių tėvų dabar. Dėl to pianino, ar smuiko, nu ar taip jau baisu, kad turi specialybę, kad moki? Blogiau tikrai nepasidarė. Tuo metu, kai visi neverčiami mokytis lakstė kieme, o tu vienas sėdėjai ir grojai, gal buvo kiek liūdnoka, užtat dabar bent jau žinai, už kur paimt instrumentą.
Nėra blogai išmokti groti… Blogai versti daryti tai, kas nemiela ir niekada miela nebus, vietoje to, kad darytų tai, kas patinka ir įdomu. Blogai drausti vaikui savarankiškai mąstyti, spręsti, atrasti. Vaiką reikia auginti, o ne muštruoti ir bandyti įsprausti į savo pačių vizijas.
Aš net neskaičius straipsnio, pagalvojau tą patį, ką parašei pirmoj pastraipoj. Auginant vaikus, leisti rinktis yra privaloma. Kaip ir su jais žaisti, juos maitinti. O auklėjimas – jis tam tikra prasme irgi privalomas, nes auklėti galima ir susitariant – sutik, kad jei tai, ko vaikas nori gali grėsti jo sveikatai ar gyvybei – juk neleisi. Auklėsi, įspėsi, gal net subarsi. Nes nemanau, kad reikia leisti rinktis – užsipilt arbatinį karšto vandens ant savęs ar ne.
O dėl būrelių, užklasinių veiklų – aš už pasirinkimo laisvę. Ir kūrybą.
Žinoma, kad vaikui neleisi šokti pro langą ar žaisti ugnimi, bet ir nemuštruosi.
O jeigu nori, jei labai gabus, bet… nemėgsta mokytis, kaip tada? Irgi neleisti, neprašyti, neskatinti?
Būna tokių vaikų, kurie išbando keliolika būrelių, išsunkia paskutinius pinigus ir kantrybę, tik pradėję meta ir nesižino, ko nori. Kažkuo užimt vaiką norisi, o kuo – jis pats nežino. Ką tada daryt?
Aš sutinku, kad reikia leisti rinktis pvz kuo rengtis ir ką valgyt, jei leidžia galimybės, bet nesutinku, kad reikia leisti visai nevalgyt, arba visai nesirengt. Aš bandau pasakyti, kad yra tėvų, kurie iš to leidimo išeina iš krašto. Kad ne vien galima piktintis tais, kurie perdėm drausmingi, bet ir tais, kurie nenormaliai neadairiai viską leidžia, ir dar sako – tegu mažylis pats viską atranda.
Na ir tegul pabando vieną, kitą būrelį bei išsirenka tai, kas jam patinka. Nemanau, kad neįmanoma su vaiku susitarti, kad išsirinkęs būrelį, kuris jam patinka, jį ir lankys.
„Siemens” arenoje Vilniuje rengiama sporto mugė geras pavyzdys, kaip vaikas gali pats apsispręsti, kokį sportą pasirinkti. Ten pristatomos visos sporto šakos, vaikai mugėje gali patys pabandyti ir karatė, ir dviratį paminti, ir kamuolį paspardyti. pagaliau, gali pabendrauti su tuo sportu užiimančiais kitais vaikais ir tokiu būdu patys nuspręsti, kokiu sportu norėtų užsiimti.
nesąmonę ta visa vaikų neauklėjimo teorija. Kai vaikas neauklėjamas, jis nebesupranta, kurie autoritetai tikri, o kurie ne. Taip jis gali pasimesti gyvenime. Ar to norime savo vaikams? Kad per mūsų eksperimentines auklėjimo teorijas užaugęs nebežinotų, kas jis yra, ko jam reikia ir kodėl į jį visi kreivai žiūri. Laisvieji menininkai ilgai negyvena, dažnai žudosi, ar mes pasiryžę tai iškęsti?
Lietuvių liaudies patarlė sako – „lenk medį, kol jaunas”. Tūkstantį metų gyvena mūsų tauta neišnykusi su šiuo posakiu. kai tik nusprendėm, kad jis – blogas, iš karto pradėjome „mažėti”. Pagalvokim, ar to senos tradicijos, šlifuotos tūkstančius metų nėra jau tokios geros…
Mariau, nemanau, kad tautos mažėjimas turi ką nors bendro su vaikų auklėjimu. Tautą mažina mažėjantis gimstamumas, kurį dažniausiai nulemia pagerėjusios ekonominės sąlygos ir padidėjęs lytinis švietimas, bei išaugusi emigracija (dėl globalėjančio pasaulio ir vis labiau atsiveriančių sienų).
Dėl to „medžio lenkimo, kol jaunas”… Ar nepagalvojote, kad su tokiu požiūriu galbūt išugdome vidutinybes, bijančias gyventi laisviau: dirbti sau, o ne kitiems, nebijoti imtis širdžiai mielo užsiėmimo, atskleisti talentus, pasitikėti savimi?
Aš neteigiu, kad vaikams reikia leisti daryti absoliučiai viską, kas jiems šauna į galvą, bet jų nereikia muštruoti ir liepti jiems tapti tokiais, kokiais jūs norite juo matyti, o ne kokiais patys norėtų tapti.
Vidutinybės atsiranda ne dėl auklėjimo, o dėl blogos kompanijos :) Vos tik vaikas išeina į mokyklą, mes, tėvai, nebegalime daug jų kontroliuoti, nes… nežinome, ką jie veikia visą dieną ir kas jiems tampa naujaisiais autoritetais.
Mariau, betgi neįmanoma vaikų kontroliuoti visą laiką. Neuždarysi jų auksiniame narvelyje vien dėl to, kad norisi apsaugoti. Beje, yra buvę pavyzdžių, kai tėvai, bandydami „apsaugoti” vaikus sumažindavo jų bendravimą su kitais iki minimumo. Vėliau tokie vaikai, užuot už tai padėkoję, skųsdavosi neįgiję socialinių įgūdžių ir dėl to besijaučiančiantys nelaimingi.
Ilona, tada gal reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas nemėgsta mokytis. Mokyklų bėda yra ta, kad orientuodamiesi į vidutinybes, mokytojai pamiršta gabius ir šie gali nustoti mokytis, nes jiems paprasčiausiai neįdomu, nuobodu. Be to, galbūt vaikui nepasakė, kodėl reikėtų to ar ano dalyko mokytis. Kitą vertus, čia gal net ir ne mokytojų bėda? Gal tiesiog per didelės klasės, kad mokytojai ir gabiems rastų laiko skirti individualias užduotis, ir mažiau sugebantiems padėti kitus vaikus prisivyti.
Sutinku su straipsnio autore, kai vaikas zino, ko nori, o tevai vistiek vercia daryti pagal juos.. Bet dazniau manau yra taip, kad vaikai nelabai patys zino, ko nori, ir tada tevai jau bando jiems padeti pagal savo isitikinimus.. Tad, ar tai irgi blogai? Cia dar klausimas..
Tėvai gali parodyti galimybes, gaires, bet ne versti elgtis tik taip, kaip jie nori.
Prieš pradedant diskutuot (jei pradėsiu – čia priklausys nuo Jūsų atsakymo), noriu paklausti: pati turite vaikų?
Ne. Neturiu. Įtariu, kad dėl to aš dabar būsiu nurašyta kaip nieko neišmananti, kuriai „lengva sakyti – neauklėti”?
Savaime aišku :D
Kodėl iškart apie nurašymus? Pakalbėsim apie tai, kai pati turėsit vaikų ir tiek :) Dabar nematau prasmės. :)))) Teorija nuo praktikos skiriasi, o, kadangi aš praktikė – praktiškai ir padiskutuosime tada, kai bus su kuo „praktikuotis” :))))
Taip išeina, kad žmogus, kuris neturi vaikų negali turėti nuomonės apie vaikų auklėjimą? :) Jeigu taip, tai aš negaliu turėti nuomonės ir apie knygas, nes nė vienos neparašiau, arba apie narkotikus, nes jų nevartoju, Dievą, nes jo nemačiau, ir dar apie daugelį dalykų. O jeigu aš pasakysiu, kad prisimenu savo vaikystę ir tuometinį požiūrį į kai kuriuos dalykus iš vaiko pusės? Ar ta patirtis suaugus staiga tampa bevertė? Nemanau, kad tapę suaugusiais ir perėję į „kitą stovyklą” mes staiga turime užbraukti vaikystės patirtį, laikyti ją netinkama, nelogiška, menka. „Tu neturi vaikų, todėl tavo mintys – bevertės,” – niekinis argumentas. Beje, straipsnis paremtas profesionalaus psichologo, ne vienos knygos autoriaus, be kita ko turinčio vaikų ir, greičiausiai, sprendžiant pagal jo amžių, anūkų, nuomone. Taigi, tai nėra vien tik mano išsigalvojimai.
Tu gali turėti nuomonę apie ką tik nori. Kad ir apie Dievą, net jei jo ir nėra. Bet tai nereiškia, kad kas nors kitas neturės kitokios nuomonės. Turi nuomonę, remiesi psichologais, išdėstei sklandžiai, nesutinkantys puola. Apgink savo nuomonę. Net jei turėtum vaikų, būtų galima prikibt prie ko nors, ir tai nereikštų, kad tavo nuomonė pasikeis. Bet kai neturi, tai kaip ir neturi gabalo patirties. Vaikystę turėjom visi, draugų vaikus irgi turbūt daug kam teko dabot, iki čia visų patirtis sutampa.
Galų gale vaikai baisiai skirtingi, o juos auginant, iki laiko, kol jiems reikės rinktis, ką veikt gyvenime, ir mūsų, ir tavo nuomonė dar gali daug kartų pasikeist.
Akfak, būtent tai ir norėjau pasakyti, kad teisę į nuomonę turime visi, nesvarbu, turime vaikų, ar ne. Aš tiesiog prieš argumentus „tau trūksta patirties, tad neaiškink”, nes tokiais argumentais galima užčiaupti bet kokią diskusiją.
Neabejoju, kad turėdama vaikų ir aš ne visada elgsiuosi teisingai, į kai kurias problemas, tikėtina, sureaguosiu intuityviai. Tačiau net ir teorinės žinios gali padėti gerokai sumažinti įmanomų klaidų kiekį.
Pats straipsnyje minimas M.Litvakas neslepia, kad ir jam auginant vaikus ne visuomet pavykdavo pasielgti teisingai. Bet tai – natūralu ir žmogiška. Natūralu ir tai, kad jūs ne su visomis mintimis sutinkate, bet neteisinga manyti, kad aš vienas esu protingas ir žinau kaip elgtis, nes „turiu patirties” ir kitų nuomonė man nesvarbi.
Giedre, viskas natūralu ir žmogiška. O turėti nuomonę ir stuburą – privalo kiekvienas, nepriklausomai kokia jo patirtis – teorinė ar praktinė. O auginant vaikus būna visaip. Aš žinau, kodėl vaikas nenori mokytis – nes mažiukai vaikai paprastai nemoka to daryti sistemingai ir sąmoningai. bet žinau tik apie konkretų savo vaiką. Todėl kartais tenka skatinti, net truputį „paspausti”.
Beje, kol turėjau tik teorinį pedagoginį bagažą apie daug ką mąsčiau paprasčiau ir lengviau. Kai turi vaikų – jauti atsakomybę už juos, jų pasirinkimą, saugumą.
Paprastai žmogui lengviau spręsti tas problemas, kurių jis neturi, kurių nereikia spęsti nuolat.Taip jau veikia žmogaus smegeninė, ji daugeliui atvejų turi „paruoštukus” – suformuotus teorijos arba praktikos. Taigi nueinama lengviausiu keliu.
Šaunių minčių ir intuicijos.
Giedre, tas „pasielgti teisingai” labai slidus reikalas. Niekad nežinai, koks tavo poelgis, kokią reakciją ar psichologinius niuansus iššauks po 10 – 20 metų. Galima tik nuspėt pagal kitų pavyzdžius, pagal knygas, patirtį pasirinkti kažkokias apytiksles gaires, kaip su tuo vaiku elgtis. Ir vistiek, kad ir kaip stengtumeis, kad ir kaip gero linkėtum, vienas netinkamas žodis, ar veiksmas kažkokią svarbią akimirką, gal nulems vaiko gyvenimą ta kryptimi, kurios niekam nelinkėtum. Ir tai tik svarbiausiu metu – ankstyvoje vaikystėje, kai svarbiausia yra tėvelių, ne draugų, ne mokytojų, įtaka.
Geriau greičiau gimdyk, ir pati pabandyk, kaip tie vaikai auklėjasi ir su kuo jie išvis valgomi :))
Būtinai turėsiu vaikų, kai tam ateis laikas, bet tikrai ne todėl, kad patikrinčiau, kaip teorijos veikia. Smalsumas – nepakanakama priežastis vaikams gimdyti. :)
leisk nuo mazens vaikui dometis kuo domisi -jis.Tai -butinybe.Ir mokykloje jeigu vaikas skaitys knygas apie tai kas ji domina , tai jo ateitis.Jis bus pirmunas ir kurejas, nebruk nieko, ko vaikas nekencia.Ir dar -visada lesk jo fantazijai pasireiksti, niekada nesakyk cia blogai, cia gerai, nes ir tu pats nezinai kur gerai.Vaikai zino ko nori tik reikia isiklausyti I ju norus ir fantazijas, tada jie pasiekia aukstumas.
Jooo… Mane verte nuo 7 metu sokti pramoginius sokius. 7 metus buvo kosmaras! dienos eidavo letai kad net zodziu nera. Kai vadovai isvyko i uzsieni, atrode kad papuoliau i roju. Gyvenimas igavo spalvas, nes buvo tikrai juodas, juodas! Ir nebesoku niekada…