Jau senokai norėjau iškepti šį pyragą. Prisimenu, kol dar mokiaus mokykloje, vienos klasiokės mama kepdavo jį visiems klasės „žiburėliams”. Vieną sykį mėginom ir mes su mama padaryti – bet niekas mums neiškilo, ir skenduolis buvo kaip su geru svarsčiu prie kojų – neišplaukiantis.
Šį sykį ilgokai ruošiaus – skaičiau receptus, žiūrinėjau instrukcijas internete. Savo eksperimentui pasirinkau tinklaraščio „Vyras virtuvėj” receptą:
1 gabaliukas mielių truputis vandens (maždaug ketvirtadalis stiklinės šilto mielėms išleisti) 3 kiaušiniai 300 g sviesto 1 kg miltų 2 šaukštai cukraus žiupsnelis druskosMieles ištriname su cukrumi ir išleidžiame šiltame vandenyje. Truputį pabuvusios pradeda „gyventi”. Tada įmušame kiaušinius, suberiame 600 g miltų, supilame lydytą, pravėsusį sviestą. Viską išmaišome.
Paskui tešlą perkeliame ant stalo. Tada suminkiau tešlą su trupučiu miltų. Tešla neturi būti kieta.
Dubenį pripilame vandens ir panardiname tešlą. Ji neužilgo … išplaukia į paviršių. Labai įdomu stebėti, kaip didėja ir kyla.
Iškilusią tešlą dedame ant miltuoto pakloto (likę 400 g) ir išminkome. Paliekame stovėti ir kilti.
Įdarui naudojau obuolienę ir varškę.
0,5 kg varškės, porą šaukštų cukraus, tris kiaušinius, vanilinio cukraus šaukštelį išplakame iki vientisos masės.
Iš tešlos suformuojame pyrago pagrindą – plonai ištampome, užlenkdami bortelius. Tada dėjau varškės masę ir ją uždengiau obuoliene. Ant viršaus padėjome tešlos juosteles. Tiesa, juostelių mums labai daug neliko, nes Joris sugebėjo „nugvelbti” dalį paliktos tešlos. Na, mėgsta jis irgi pašeimininkauti.
Kepame maždaug 20 minučių 180 laipsnių temperatūros orkaitėje – turėjau dvi pagalbininkes, kurios stebėjo, ar jau gražiai rudas, ir vis atbėgdavo papasakoti, kad labai kvepia.
Smagių eksperimentų!
