Artėjant gražiausioms šventėms, labai dažnai prisimename pasaką apie Kalėdų senelį. Ši pasaka nuskaidrina Kalėdų laukimą, sukuria smagią atmosferą. Ir vaikai tiki tuo. Labai gražiai tol, kol vieną sykį, pamato ant Kalėdų senelio rankos tėčio laikrodį…
Arba pelytė, kuri išneša iškritusį dantuką.
Turime daugybę istorijų, kurios padeda vaikus supažindinti su pasauliu. Patys supiname pasaką su realybe, o paskui stebimės, kad vaikas nejaučia aiškios ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Ypač tai būdinga 3-4 metų vaikams. Kartais ir šešiamečiams. Tikrai ne sykį esate girdėję, kad puodelį sudaužė katė, vaikas vairavo tėčio mašiną arba vaiko kambaryje gyvena ponis. Tai nauja forma, kuria galima paveikti suaugusiuosis. Kūdikis naudoja emocinį spaudimą – ašaras, isteriją, vyresni vaikai tobulėja – pasinaudoja žodžiais, vaizduote, socialine branda. Vadinasi, melu galima ir pasidžiaugti, juk vaikas tobulėja.
Be to vaikai dažnai nemeluoja, jie patys nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Labai gerai atsimenu, kai grįžau namo vėlai, ir atsukau laikrodį atgal, kad rodytų tą valandą, kai turėjau grįžti. Tikrai tikėjau, kad atsukus laikrodį, atsisuks ir laikas….
Žinoma, tai gali būti poeto ar rašytojo meninio polėkio apraiška. Jei žmonės nebūtų fantazavę, mes neturėtume tiek gražių istorijų, atradimų ir įmantrių formų dizaino kūrinių. Tačiau, jei melas nepagrįstas laimėjimais realybėje, jei tai tik dangstymasis nuo atsakomybės, tušti svaičiojimai – tada turėsime tobulus dykinėtojus su didelėmis pretenzijomis.
Kokios tokių fantazijų priežastys?
Viena dažniausių – vidinės problemos. Išgalvoti draugai dažnai kompensuoja dėmesio stygių šeimoje, įvairūs „turimi gyvūnai”, kuria autoritetą darželio grupėje.
Dar, išsigalvojimas – puikus būdas išvengti draudimų ir bausmių. Jei tėvai mėgsta moralizuoti, ir vietoj antro saldainio dažnai vaikui tenka išklausyti moralą, kaip cukrus kenkia dantims – vaikas sakys, kad aną saldainį nunešė šuniukas ar varna, tai jam dabar reikia naujo. Taigi, pagalvokime, ar patys neišaukiame melų savo elgesiu.
Jeigu vaikas dažnai giriasi ir pasakoja nebūtus dalykus apie savo pasiekimus – tai dažniausiai reiškia, kad jis jaučiasi nepakankamai giriamas ir vertinamas. Ypač, jei veikla primesta tėvų, ir vaikas jaučiasi nepatenkinęs tėvų lūkesčių. Tada fantazija prideda „svorio”. Bent jau jam pačiam.
Nenustebkite, jei įžeistas vaikas sukurs „teisingą” istorijos baigtį. Juk fantazuodamas jis gali atsiteisti skriaudikui, ko negali padaryti realybėje. Tą, beje, daro ir suaugusieji. Tik ne visada garsiai. Savotiška fantazijos terapija.
Pagavus mažąjį fantazuojant, svarbiausia neperlenkti lazdos – jei pulsite iš sykio bausti – teks klausytis dar įmantresnių melų ir pasiteisinimų. Pamėginkite atpažinti priežastį, pakalbėkite su vaiku, nukreipkite fantazijas į tikslo siekimą. Juk jeigu neapkaltinsite, kad jis meluoja, o padėsite pačiam įvykdyti tuos planus – jis jausis laimingas.
Svarbiausia, atskirti kur fantazijos reiškia polinkį į kūrybą ir meną, o kur yra paprasčiausias išsisukinėjimas. Todėl pasistenkite palaikyti pusiausvyrą tarp melo ir realybės.
Gerų jums minčių!
