Iliustracija iš youngscorpion.blogspot.com
Šiandien paskaičiau eilinį tulžingą įrašą apie mamas, net nenoriu dėti nuorodos, nes, manau, tokių yra pilnos interneto platybės. Kažkodėl atrodo, kad darosi madinga kaip nors užkabinti „supermamas”, joms pamoralizuoti ir pagrūmoti pirštu: „Mol, mes negalim gyvent kaip jūs gyvenat, mūsų pasaulis nesisuka apie jūsų vaikus.” O kas sakė, kad turi suktis? Suprantu, kad vaiko verksmas vienas labiausiai užkabinačių ausį – ir visai nesvarbu – savas ar svetimas verkia. Suklūsti ir natūraliai dairaisi, kas nutiko. Tai netgi mokslininkų įrodyta.
Beje, pastebėjau, kad daugiausia tulžies turi vyrai – gal jų nemylėjo mamos ir nemyli moterys? Ai, dar tos moterys, kurios augino vaikus be atostogų ir nedarbingumo lapelių. Tačiau mielosios, jei būtumėt turėjusios tokią galimybę, kaip šiuolaikinės mamos, juk tikrai nebūtumėt numetusios savo vaikų poros mėnesių į darželį su virtuvėlės mišinukais ir išskubėjusios į darbą?
Turiu trejopą patirtį – po pirmos mergytės gimimo – į darbą išėjau, kai jai buvo 10 mėnesių, su antra – dirbau nuo ketvirto mėnesio po gimimo, su trečiuoju – leidau sau pabūti mama ilgiau, nors pirmą skambutį darbo reikalais padariau iš pogimdyvinio skyriaus palatos, ryte. Bet aš sąmoningai taip pasirinkau.
Neteigiu, kad mama turi gyventi vitrinoje, bet ir nemanau, kad verta jas uždaryti dviems metams tarp keturių sienų. Juolab sąlygos dabar keliauti, judėti, lavėti – žymiai palankesnės. Prisimenu verslo kelionę į Briuselį, su nediduku Joriu – niekas jo neužkabino ir niekam mes netrukdėm. Žinoma, teko kelis sykius pamaitinti salėje prie kompiuterio, bet juk dabar yra tokia galybė įvairiausių skarų, kad niekas ir nesuprato, ką vaikas daro.
Manau, kad visur turi būti tolerancija ir saikas. Tolerancijos dieną minėjome vakar. Mėginot kada sau užduoti klausimą: „Ar esu tolerantiškas?”.
Dabar vis daugiau galimybių keliauti, judėti – kodėl tuo neturėtų pasinaudoti mamos?
Jos auga kartu su vaikais. Tikrai nesutiksiu, kad sėdėdama su vaiku namie degraduoji. Taip, su trečiuoju leidau sau daugiau būti namie – perskaičiau daug literatūros, rašiau projektus, kūriau planus. Šitas tinklapis – irgi motinystės atostogų pasėkmė. Nesiimu spręsti – geras jis ar blogas, bet jei žmonės skaito – gal visai naudingas?
Vis dar užgauliojamos daugiavaikės šeimos – moralizuojama dėl negebėjimo „susitvarkyti”, lyg tai trys ar daugiau vaikų negali būti planuoti, laukiami ir mylimi. Žinau šeimų, kurios ir augindamos vieną vaiką, nesugeba nieko padaryti bei veda jį į savaitinį darželį ir tokių, kurios augina septynis vaikus, ir geba juos lavinti, mokyti ir auklėti. Tikrai ne vaikų skaičiuje esmė. O kaip visada – mūsų pačių galvose.
Mane pačią erzina perdėti dalykai, žūtbūtinis noras užkariauti pripažinimą pasakojant apie tikrus ir sukurtus gabumus, tekstai su daugybe mažybinių „formyčių”. Tačiau erzina ir mužikiškumas – kai maitinanti mama pavadinama pieninga karve, paleidžiamos durys priešais vežimėlį arba su degtinės buteliu pastumiama specializuotoje kasoje. Tiesiog būna liūdna. Bet tiek viena situacija, tiek kita – kraštutinumai. Ir jų nėra kasdien.
Taigi, kur ta pusiausvyros riba, kai mamų teisės nebebus gretinamos su seksualinių mažumų? Kai pastebėsime, kad gimęs vaikas ne tik potencialus „pinigų grobstytojas”, bet ir investicija. Jie dirbs mūsų šalyje po 18 metų. Tai tikrai netruks prabėgti.
Pažiūrėkite, kas pasidarė, kai buvo madinga turėti tik vieną vaiką – čia aš apie 25-35 metų žmonių kartą. Dirbančiųjų skaičius mažesnis už išlaikomųjų… O jeigu dar ir tas vienas išlėkęs į užsienį geresnės duonos ieškoti? Kas turi rūpintis jo senais tėvais?
Tokie tai rytiniai pamąstymai. Visiškai neteigiu, kad esu 100 procentų teisi, nes tik laikas parodys, kokia yra teisybė.
Geros dienos.
zinot labai daug kur sutinku su jusu isreiksta nuomone, priklausau as tiems kurie turi tik 1 vaikeli( visa pana 20 metu;) ). neverksiu, kad buvo blogos salygos, ar savanaude esu. paprasciausiai taip susikloste aplinkybes, kad nusprendziau, kad musu seimoje uztenka ir vieno vaiko, nes pasamoneje gyliai islike prisiminimai, kaip augo manoji. nors vyras ir norejo daugiau, deja deja, negalejau perlipti per save. na mano dukros jau kitoks poziuris ir as ja uz tai sveikinu, manau turesiu tikrai ne viena anuka;). tik velgi turiu savo nuomone, gal kam ji ir neipriimtina, bet mociute vienoj vietoj busiu griezta, nusipirksiu vaikams skirta dirzeli ( nezinau kaip tiksliai pavadinti, panasus i pavadeli) ir laikysiu ant trumpo dirzelio, na viska suprantu, kad vaiku dabar daug super aktyviu, bet man labai nepatinka, kai mamos ar mociutes pervarge leidzia per daug…
Taigi sakau – kiek žmonių, tiek nuomonių. Kaip ir vaikų skaičius yra tik kiekvienos šeimos sprendimas. Neužkabinu tų, kurie turi vieną vaiką, tik sakau, kad ne visad tie, kas turi tris ir daugiau, rūpinasi mažiau savaisiais. Visose šeimose būna įvairiausių dalykų, nutikimų ir situacijų.
Dėl dirželio – man jo nereikėjo, gal todėl, kad auginu ramius vaikus, bet pabart, pasodint pagalvoti kitam kambary – teko. Man nepriimtinas pats mušimo procesas – nes tai panašu, kaip pakelti ranką prieš silpnesnį.
Linkiu gerų potyrių auginant anūkus ir džiaugtis jais. Juk pirmas anūkas – paskutinis vaikas, kaip ir pirmas vaikas – paskutinė lėlė.
+NiexTikrai komentaras google+:
Aha, čia reik pakomentuoti ;)
Na, visų pirma alergija atsiranda nuo perdozavimo, dažniausiai…Tai čia ir kliuvo toms uti-uti-utiutiu supermamom, jos tapo bendrine sąvoka.
Antra, taip, pasaulis nebesisuka apie vaikus. Žmonių labai daug, jie turi ne tik sunkiai+daug dirbti/skaityti (tą ir taip tūkstantmečiais darė vergai ir baudžianinkai), bet dar ir būti protingas, gražiais, išsilavinusiais, aštriaminčiais, gabiais ir t.t. – pasiruošusiais visiems dangoraižių gyvenimo atvejams. Taigi, nei tie vaikai koks išlikimo garantas, nei padeda susikaupti. Nieko nuostabaus, kad jiems nėra nei motyvacijos, nei pakantumo, nei laiko.
Trečia, motina, nesvarbu ar 21 a. ar prieš kokį milijoną metų vis tiek yra motina. Ir tai yra jos atsakomybė pasirūpinti savo vaiku. Ar ne absurdas, kad mes dirbame kažkam kitam, o mūsų vaikus augina, auklėja svetimi? Šiais laikais net ir močiutės, net ir pensijoje neturi laiko anūkams….jos, matote, dabar tai turi pagyventi sau. hmmm….
Nuskustas gazonas prie betoninės dėžės yra standartas, kuriame neįsipaišo murzini ir krykštaujantys pypliai. Jie turi sėdėti kaip gėlės vazonėlyje, apipurkšti dezinfektantais. Tokia realybė, tai jūs nesistebėkit. Auginkit savuosius, o kiti tegu elgiasi kaip išmano ;))
Dar – kas turi rūpintis senais išemigravusio tėvais? O gi tas emigravęsis. Ir niekas kitas šiame pasaulyje nekaltas, tik jo pačio tėvai, kurie, matyt, daug dirbdami ir vesdami jį į savaitinį darželį, nesugebėjo išugdyti meilės ir pareigos jausmo. Neverta pasiduoti psichavimui – oi kas bus, kas dirbs. Nuolatinis augimas yra blefas.
Mažiau dirbs – tai mažiau ir valgančiųjų bus. O senukai – ir vieno vaiko užtenka savo tėvus išlaikyt…nebent jie, kaip kažkuris čia žinomas LT aktorius pensijoje gyvena Žvėryne 4 kambarių bute, rauda, kad brangu ir kaip jis nuskriaustas. Senukai nusipirks 1 k. butelį…ir išgyvens.
Mano atsakymas G+:
+Niex Tikrai , labai daug ir teisingų minčių, tačiau, vis dėlto, manau, kad akcentus reikėtų dėlioti ant žodžių TOLERANCIJA ir PAGARBA kitiems. O toliau, kaip ir rašei komentare – tiesiog savo auginti nepaisant aplinkinių nuomonės, tačiau žeidžia nepagarbus požiūris į daugiavaikes šeimas, netgi valstybinėse institucijose (savivaldybėje, poliklinikoje). Man, pavyzdžiui, atrodo, kad iš vaikų daugiau naudos, nei iš 9 aukšte vieno kambario bute auginamo niufaundlendo, netgi turint omeny, kad šuo tylus, o vaikai sukelia pakankamai daug triukšmo.
Šeimos, visuomenės, galų gale rūšies gamtoje, stiprybė priklauso nuo gausos. Jei norime, kad senukus prižiūrėtų šalia gyvenantys o ne iš Airijos/Norvegijos/JAV – reikia daugiau vaikų. Pažįstu svajojančius ir pavydinčius kaimynams, kurie sako „Matai, pas jį parvažiuoja visi 3-4 vaikai ir 10 anūkų, ot kaip jam smagu…”, o patys teturi vieną vaiką. Reikia suprasti, kad iš vieno vaiko, greičiausiai, 10 anūkų neturėsi :)
P.S. primygtinai siūlau pagalvoti apie straipsnių rašymą pas mus, labai neblogi tamstos komentarai :)