Vokietijos keliai buvo lygiai kaip ir Lietuvoje užpustyti. Pūgos gyvatės rangėsi po asfaltą, greitis net greičiausiame kelyje – tik 100 km/val. Šį kartą „susitarėm” su navigacija, aplenkėm Mastrichtą – taigi nuvažiavom iki Kylio be didesnių nuotykių. Labai patiko Vokietijoje mamos ir vaiko kambarys, vienkartiniai patiesalai ir komfortas.
Atvažiavom laiku. Nustebino vokietis muitininkas – atsiprašė, kad nori pasižiūrėti į pasus ir pasiteisino, kad daro tai tik … lietuvių iš LISCO reikalavimu.
Namo plaukėme keltu „Maxima”. Vėjas jūroje buvo labai stiprus, supo keltą. Joriukas susirgo nuo supimo jūros liga. Vaikas pasimetęs, nesuprato kas darosi. Beveik visą kelionę pragulėjolovoje arba ant kajutės grindų. Vaikščiot kojos dar ir taip netvirtos, o čia dar ir grindys siūbuoja.
Šiame kelte įrengtas šaunus vaikų kampelis, gaila, kad labai trumpai teko jame pabūti:
Na, bet parkeliavome laimingai. Galėsim keliauti vėl ir vėl – Joriui panašu irgi patiko – stebėjo mašinas ir burzgė.
Fantastika.. Muitininko mandagumas, kambarys… jau nekalbu apie Joriuko žandukus.. :))))
ačiū :)
gaila, kad Joriukas negalėjo žaisti visą kelionę laive :(
Eeech, nostalgija Vokietijos keliams ir vairuotojų kultūrai…