Tinklaraščio naujagimiai: Joris vienuoliktas mėnuo

Vienuoliktas. Taigi, kaip ir paskutinis žingsnelis link pirmojo gimtadienio. Aišku, kai kuriose tautose, vaikai jau iš karto gimsta turėdami amžiaus bagažą, na, bet mes gyvenam Lietuvoje.

Šį mėnesį visko buvo ir kelionės, ir jūros liga, ir ramūs pasibuvimai su sesėmis ir tėvais, netgi senelio septyniasdešimtas jubiliejus. Ir Užgavėnės. Na, bet apie daug ką jau esu rašius.

Auga normaliai – neatsilikdamas nuo bendraamžių, bet ir per daug nenuskubėdamas. Kiekvieną dieną išmoksta naujų dalykų – moka pirštuku daryti „pypt”, atrado muzikinio centro reguliavimo mechanizmą (kas visai nedžiugina mūsų), vis drąsiau mėgina pasileisti nuo sienų ir baldų. Kol kas nevaikšto, nes, matyt, jam dar ne laikas. Už tai ropoja, šliaužia, ropščiasi ir, visais savo sugalvotais ir įvaldytais būdais, pasiekia užsibrėžtą tikslą.

Beveik kasdien einam į lauką. Sekmadieniais tai ir toliau kur pavažiuojam, o šiokiadieniais abu keliaujam parsivesti sesių iš darželio. Ši mudviejų kelionė neišvengiama įvairiu oru – tiek vėsesnę dieną, tiek pučiant vėjui, tiek purškiant lietui. Už tai turim puikią galimybę išvėdinti namus ir plaučius. Be to šiųmetė žiema tikras išbandymas – tenka paplušėt, norint keliauti pėsčiomis per pusnynus ir pamirštus nukasti takus.

Joris labai socialus – mėgsta bendrauti, pats ieško akių kontakto su aplinkiniais, „užkalbina”, geranoriškai nusiteikusias, tetas ir  dėdes. Kai kurie skiemenų junginiai jau panašūs ir į normalius žodžius – „mama”, „tėtė”, „Vava” ir pan. Jam daug lengviau mokytis – turi dvi puikias mokytojas.

Pradeda skirtis žaidimai nuo tų, kuriuos žaisdavo dukros. Pas berniukus, matyt, genuose užprogramuotos  mašinos, technika, laivai – burzgia stumdydamas įvairius daiktus, labai džiaugiasi sesių kompiuteriu, pulteliais, telefonais.

Valgo labai daug produktų – šį mėnesį išbandė ir kiaušinį, varškę.  Apetitu nesiskundžia, nors pagal skales vis prie mažųjų. Bet juk ne skaičiukuose laimė. Vis dar maitinu pati – pienas ir maistas, ir nusiraminimas. Košes stiklainiukuose išbandėme tik kelionės į Belgiją metu – nes nebuvo galimybės paruošti maistą. O šiaip valgo normalų maistą – sriubas, troškinius, troškintus kotletus (čia, teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad kotletai pas mus nėra apskrudęs ir iki galo iškeptas mėsos kukulis,greičiau troškinta malta mėsa),  pačių įvairiausių grūdų košes. Homeopatės patarta išmėginau ir karvės pieną, bet Joriui jis pasirodė neskanus.

Tai va taip ir auga – vis naujais dalykais pradžiugindamas, pokštus krėsdamas.