Neseniai buvau dideliame renginyje, kuriame žiūrovų įvairovė ir diskusijos iškėlė mintį: tai kaip pasielgt einant į viešą erdvę su mažais vaikais?
Viena pozicija buvo tvirta ir negailestinga – nėra ko tąsyti mažų vaikų į koncertus, renginius – juk vistiek jie nieko nesupranta. O ir jei pravirksta – trukdo kitiems.
Kita – reikia, kad vaikai būtų kartu, plečiasi akiratis…
Susimąsčiau. Nesu iš tų, kurios „lydosi” dėl visokių supermamiškų dalykų, besibaigiančių -yčiukai, -ykiukai, – iukai…, bandau „nesiseilėt” dėl -iukų ir -yčių, bet tikrai galiu pasakyti – vaikus myliu. Todėl visad, jei reikia rinktis tarp galimybės vaikų pramogoms ar tėvų – renkuosi pirmąsias. Aišku, gerai, kad toks pat požiūris ir vyro, tad problemų dėl to nekyla. Ir visad, jei galiu, veduosi vaikus kartu. Be abejo, nesivedu į tokius renginius, kur vaikų krebždėjimas ar verksmas gali trukdyti stebėti scenoje vykstančius reginius kitiems. Tuo galiu nudžiuginti pirmos griežtosios pozicijos atstovus. Bet ten, kur yra galimybė vaikui susierzinus ar pravirkus paeiti į šoną – veduosi. Paprasta priežastis, pritarimas antrai minčiai – vaiko akiratis plečiasi, pasaulėžiūra, ugdosi kultūra. Juk nuo mažens pratęs stebėti vyksmą scenoje, vaikas taip pat darys ir paaugęs, kai šalia nebus mamos ar tėčio. Neretai matai jau mokinukus, ateinančius į teatrą su čipsais, kalbančius garsiai ir „riebiai”… Pratęs kultūringai elgtis nuo mažumės, tikrai retai taip pasielgs ir ūgtelėjęs. O dar ir draugui kumštels, kad tyliau…
„Tįsiuosi” vaikus, patyliu bambantiems, kurie dažniausiai net neturi savo vaikų ar juos augina močiutės, galinčios visad prižvelgti, bandau išlaviruoti tarp gan nedraugiškos visuomenės vaikų atžvilgiu… Bet tai juk suprantama – net „aukštos” galvos problemas ima spręst pradėdami nuo to socialinio sluoksnio, tad ko norėt eiliniam Dž. Orvelo „lygiam”, kai „lygesniųjų” norai ir problemos krenta ant jų pečių…
Aš manau, kad reikia vestis vaikus į viešą erdvę proto ribose: mažus leliukus – ne į operas, dramos spektaklius, bet į džiazo koncertus, parodas…. Nekalbu apie tai, kad net privalu nueiti į lėlių spektaklį, vaikams skirtą dramos spektaklį, koncertą…. Didesnius, galinčius sukaupt dėmesį tylos valandėlei – visur.
Šituo klausimu ir aš už vaikų „tąsymą” – vyresnioji Milda jau keturių mėnesių važiavo į „Karių ir magų” turnyrą ir niekam netrukdė.
Vaiva nuo pat mažumės su mumis sukasi versle, Joris irgi keliauja ir dirba sykiu. Ir niekad nesam niekam trukdę – jei matai, kad pavargs, neišbūs renginyje – sugalvojam alternatyvą – mažiukai lieka auklei. Arba neinam visi. Į teatrą vaikų netempiu, bet ten, kur gali lakstyti, paeiti į šalį – prašom.
Nedaug teišmanau apie vaikų fiziologiją, bet kuomet teko matyti, jog į vaikam skirtą koncertą vienoje iš arenų atėjo tėvai su gal 2 mėn., mažyliu pagalvojau apie jo klausą. Drįstu abejoti ar jam (pa)tiko, nes garso ir suaugusiojo ausiai – sočiai.
Nesu žinovė fiziologijos, kad ir galėčiau pasakyti – kenkia ar ne klausai…
Bet juk niekas nesako, kad pagimdei ir veskis iškart į koncertą, kokios Metalikos klausyt :)))) Pati tokio mažiuko nesivedžiau į koncertus, po laukelį, į gamtoje vykstančius susibūrimus keliavom (į nesergančių kompaniją ir patys tik sveiki).
O dar kitas momentas, kuris išsirutuliojo iš p. Leitos komentaro – ką mąsto vaikų koncertų rengėjai apie muzikas, įgarsinimus, viršijančius sveiko proto ribas??? Ilona, gal ta tema kokia mintis Tau šaus?
Aš pamąstysiu dar apie „tąsymus” ir sąlygas jų metu ;)