Tikriausiai, ne vienas esate pastebėję, kad vaikai tarsi „užsiciklina” ant vieno rūbo, daikto, vietos, žmogaus. Pakalbėjusi su mamomis, ne sykį išgirstu guodžiantis, kad neįmanoma pamatuoti naujų rūbų, neįtinka net gražiausia marškinėliai, džinsai. Aišku, susipyksta su mažuoju piliečiu. Kartais matau, kaip nepadeda ir įkalbinėjimai, pažadai ir manipuliacijos. Rūbai perkami su ašaromis. O paskui… mielai nešiojami.
Manau, vaikams tie patys daiktai sukuria saugumo ir komforto jausmą. Kaip ir įsivaizduojami draugai.
Pas mus namuose dabar „dvynukių” periodas – jei perki vienai suknelę – kitai reikia tokios pat. Palaidinės irgi po dvi. Kartais net pikta – juk suderint galima ir neidentiškus daiktus, bet tada būtinai atsiras, kad kurios yra geresnis. Kaip visad, ieškau pozytiviosios pusės – vienodai prengti vaikai išsiskiria iš būrio. Tada akimis telieka suieškoti vienodą tekstūrą ar spalvą. Vis tiek, juk toks mžius nesitęs amžinai. Užsinorės būti išskirtinės, kitokios.
Be to ir kojinės vienodos nebloga išeitis. Kartais įtariu, kad mūsų namuose gyvena naminukas – nežinau kodėl, bet namuose visos kojinės po vieną.
Smagu būtų sužinoti jūsų patirtį, ypač tų mamų, kurios augina ne vieną atžalą.
Geros vasaros!
Pas mus ir „dvynukų” periodas, inspiruojamas didesniojo. Nesvarbu, kad 6,5 metų skirtumas – reikia vienodų rūbų, o jų parinkt sudėtinga, nes nesutampa amžiaus grupės. Tiesa, yra dienų, kai nereikia vienodumo, bet yra super „vienodiniškų”, kai ir kojinės turi būt vienodos.
Va va, „dvynukėjimas” – visai įprasta būsena vaikams pasirodo :)