Apie vaikų savarankiškumą

Kartais, kai pasižiūriu į savo šaunią trijulę, kuri per kelias akimirkas sugeba apversti visą dieną tvarkytus namus, rankos nusvyra. Dar žiūriu į plikas palanges (jos pas mus žemai) ir aukštai sudėtus vazonus su mylimom orchidėjom. Ir į išverstus stalčius virtuvėje… Pagalvoju, kada ateis tas laikas, kai vaikai savo daiktus susidės į spintą, batus – į batų dėžę, žaislai išsirikiuos savo lentynose. Tokia lengva mamos utopija.

Tačiau, dabar pažiūrim iš kitos pusės  mano vaikas sugeba atsidaryti stalčius ir žaisti vienas pats. Ir tai trunka net pusvalandį. Aš galiu ramiai pasidaryti kavos. Joris dar tik metukų laiko amžiaus, bet jau mėgina valgyti savarankiškai. Aišku, kantrybės reikia labai daug, nes ištverti kūdikiškus ir blogus poelgius tenka ne kartą per dieną.

Pasižiūriu į Vaivą, kuri dar daug rūbų apsivelka atbulai. Bet ji juk rengiasi! Ir jei paskaitytume protingas knygas, pamatytume, kad trimečiui vaikui visiškai normalu apsirengti atvirkščiai. Bet ji jau sugeba tvarkytis – žaisdama sudeda visus žaislus į dėžę, surenka rūbus. Padedama. Nors kartais tai padaro ir neprašoma.

Aišku, paklausite, o kaip vyresni vaikai. Na, tie, kurie svajoja apie paruošiamąją grupę. Pas mus namie yra ir tokia – filosofė Milda. Kartais tenka ignoruoti „sunkų” elgesį, nes apie viską turi savo nuosavą nuomonę. Sunku, įkalbinti apsirengti einant į darželį – bet ji puikiai moka tai padaryti. Tačiau, jeigu per daug nevadovaujame  – matau, kaip susilanksto rūbus, globoja jaunesniuosius, pasirenka savo  mėgstamą veiklą, o ryte pati pasikloja lovą.

Vienintelis dalykas, kuris yra bendras visiems amžiaus tarpsniams – juos reikia girti, pamyluoti ir kartoti, kad juos mylit.

Mylėkit savo vaikus.