Tinklaraščio naujagimiai: Joris – trečiasis mėnuo

Na va, laikas bėga nenumaldomai. Joriui jau beveik trys mėnesiai, o atrodo dar neseniai su vyru Belgijoje rinkome šiuos marškinėlius:

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis kūdikis, mūsų sūnus turi savo charakterį ir ambicijas – sugeba išsireikalauti dėmesio (jei per daug įsijaučiu į savo užsiėmimus), apsiginti nuo sesių perdėtos meilės rėkimu. Pavydo jau truputį sumažėjo, kampai – tarsi jūros dugne gulintys akmenukai – nusigludino, nors mažoji Vaiva kelis kartus per dieną tvirtai pareiškia: „Mano mama”, bet paskui pasitaiso: „Visų mama”. Didžiosios pasvajoja apie atostogas pas senelius, kur yra šuniukas ir visą dieną galima būti lauke, kur močiutė išneša po klevu pietus ir gali gerti kiek telpa šilto pieno, o braškės auga ne ant prekystalio, o lysvėj.

Man pačiai irgi visai patinka būti trijų vaikų mama, tik kartais norėtųsi atgauti nuosavybės teises į savo lovą (ot egoistė, ne motina). Kai visi keliaujam dažnai sulaukiam labai įvairių nuomonių – nuo užuojautų, kokie mes vargšai, kad turim tiek daug vaikų, iki pagyrimų, kad vis tik vaikai mūsų ateitis. O aš žinau, kad patys verčiausi pinigai, tai pinigai investuoti į vaikus. Tikiuos, kad ir mūsų valstybės vyrai šitaip pagalvos.
Joris linksmuolis – guguoja, šypsosi, net kvatoja balsu. Šypsosi net miegodamas.Vis dar mėgsta plikinėti – matyt visi vaikai mieliau būtų nudistais, negu vaikščiotų išpuošti. Atpažįsta kasdienius ritualus – pasiruošimą maudytis, masažuotis, keliones į lauką. Žinoma, laikas ir situacijos planus kartais pakoreguoja, bet stengiamės laikytis režimo. Dabar valgo septynis – aštuonis kartus, vis dar mamos pieną. Vakarais kartais maitinimai išsitęsia – pavalgo, pakalbina mane, vėl pavalgo. Planuoju vien pienuku maitinti iki šešto mėnesio. Naktimis išmiega penkias-septynias valandas, dieną irgi mėgsta nusnūsti. Jau lengvai galima atpažinti, kad nori miego – trina akytes kumštukais, pasidaro irzlus.
Pradėjom naudotis visuomeniniu transportu – taigi vis dažniau mus galima sutikti Klaipėdoje – esam nepriklausomi nuo tėčio. Labai praverčia nešynė, kuri vis dar glumina vyresnio amžiaus žmones, jie linguoja galvą ir postringauja: „Mūsų laikais taip nebuvo…” Bet juk daug ko seniau žmonės nedarydavo – nerengdavo vaikų tik gimusių su kelnėmis, nevežiodavo nardyti į baseinus, neskraidindavo lėktuvais. O dabar daro. Ir neaišku, kaip geriau – kaip tada, ar kaip dabar.
Labai gražiai guli ant pilvuko:

Į kalbinimus reaguoja energingais kojų ir rankų mostais, jau nulaiko žaisliuką rankoje. Žinoma neilgai, nesutelkia dėmesio į jį. Visai pamiršo šliaužimą, bet pradeda mėginti apsiverst. Kol kas ne itin sėkmingai. Bet kaip aš sakau – viskam savo laikas. Labai neblogas žaislas – rankos. Jas ir stebi, ir paragauja. Čiulptuko, kaip ir su Vaivute, neturim, tai kartais ir pasiramina rankutę apsižiojęs. Gal ir imtų jį, bet nemėginom duot – labai jau sunku paskui atpratinti. Kainuoja daug nervų ir tėvams, ir vaikui.
Šį mėnesį laukia ir krikštynos, bet apie tai parašysiu vėliau.