Tai va, šį savaitgalį Joris tapo krikščioniu. Ceremonija įvyko Kuršėnų miestelio Šv. Jono bažnyčioje, buvo labai iškilminga ir sklandi.
Su krikšto tėveliais, tėvais ir sesėmis
Pirmiausia, pagal senus papročius, į bažnyčią važiavome kuo tiesesnėmis gatvėmis, bet neišvengiamai pakeliui buvo vienas „žiedas” ir viena lenkta gatvė apie bažnyčią, bet juk gyvenimo be rūpesčio nebūna, kaip ir nuolat dienos nebūna saulėtos. Pati ceremonija, tikriausiai daugeliui matyta ir žinoma. Galiu paminėti tik tai, kas mane sužavėjo – tai klebono atidumas – nors krikštijo tris vaikus, bet visad jausdavais, lyg taviškis vienintelis vienintelis. Antra – Jorio reakcija į ceremoniją – panašu, kad vaikinui patiko – jis kalbino mus ir kleboną. Bei… didelis kiekis vandens, užpiltas sūnui ant galvos, kuris jam, kaip mėgstančiam maudynes, pasirodė per mažas.
Kol grįžom namo, vis taikėsi močiutė „pavogt” vaikiuką, bet krikšto mama buvo labai išmintinga ir nepasidavė pagundai atiduot. Grįžom namo – pirma krikštatėviai su Joriu, visi kiti iš paskos. Krikšto tėvas pasakė: „Išsivežėm pagonį, parvežėm vaikelį krikščionį”. Kadangi dabar vaikiukų nevystom, tai nuavėm batukus grįžę – kad kojelės būtų lengvos. Dovanų gavo sidabro – kad būtų turtingas ir cukraus, kad gyvenimas būtų saldus. Joris visiems padovanojo mažytes dovanėles – Jorio ugneles.
Labai gražios jūsų krykštynos.Sveikatos ir Dievo palaimos.
Dėkoju, Lilija. Svarbu, kad geras žmogus užaugtų.