Toks klausimas iškilo su pirma dukrele, lygiai taip pat vėl iš naujo – dabar. Kiekvienas vaikas savitas, auga skirtingoje situacijoje. Taigi.
Atrodo mažiukas, bet miegot jau atsibodo. Pamankštintas mamos, pamasažuotas, nupraustas, jau pradeda šypsotis pasauliui. Žinoma, patys geriausi žaislai – gyvi: sesės, kalbinančios ir besijuokiančios, tėtis, mama. Taigi ką veikti su vaiku, kai jam nebeužtenka miegoti ir valgyt. Juk net senovėje romėnai sakė: „Duonos ir žaidimų!” Taigi perkratinėjau atmintį – su tokiu dar nepapieši, lauke lyja lietus, o ir skaitomos knygos kol kas įdomios tik skaitovui ir vyresniosioms sesėms. Gražūs, spalvoti žaislai irgi nedomina.
Taigi kaip mes žaidžiame su Joriu: kalbiname, šypsomės ir pasakojame rodydami įvairius daiktus. Aišku, dviejų mėnesių vaikiukui svarbu, kad kalbinant veidas būtų kuo arčiau, o mimikos kuo išraiškingesnės. Prisiminėm seną gerą žaidimą – „ku-kū”. Girdėtumėt, kaip įsikvatoja vaikiukas, kai pasislepi už pėdučių ir paskui pasirodai sakydama „ku-kū”. Daug malonių akimirkų abiems žaidėjams. Galima žaisti ne tik pasislėpus už pėdučių, bet ir panaudojant marliuką ar miego žaislą. Dabar Joriui nebeįdomu gulėti ant patiesalo, nors dar prieš geras dvi savaites tai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. „Parodykit man pasaulį”, – tarsi sako jis nepasitenkinimo mimika. Taigi perkraustėm jį kambarinę kėdutę. Sesės suneša visus įmanomus žaislus, tai pastebėjau, kad leidžiantys garsus ir turintys akis yra patys įdomiausi. Savo pasitenkinimą išreiškia šypsenomis bei rankyčių ir kojyčių mostais. Jau geba išlaikyti lengvus daiktus, kuriuos įduodame į ranką, bet kol kas griebimas visai nerangus. Išmėginame įvairius paviršius – slidžius, pūkuotus, medvilninius, nertus. Mokomės supantį pasaulį.
Ir kalbamės. Žinoma, jo kalba dar tik „ė” ir „he” bei gugavimo užuomazgos, bet reaguojant, galima „pasikalbėti”.
Sėkmės žaidžiant! O kaip jūs žaidžiat su mažyliais?
