Posts published in “Laisvalaikis”

Nuotrauka Laimos Kaupienės

Ne sykį teko matyti vaizdą – mama sėdi automobilio priekyje, keleivio vietoje, prisisegusi saugos diržu ir … ant rankų laiko kūdikį. Vaikai ant mamos rankų man labai gražu, bet ne mašinoje. Kitos iki pusės metų prasivežioja kūdikius minkštuose krepšiuose, neprisegtus, o paskui skundžiasi, kad „vaikas nenori sėdėti kėdutėje, ištisai verkia”.

Reikėtų prisiminti, kad vaikutis jau iš gimdymo namų privalo grįžti savo vietoje – saugioje automobilinėje kėdutėje arba kietame lopšyje, prisegtame lygiagrečiai, ant galinės sėdynės.

Mašinoje vaikas privalo sėdėti savo kėdutėje. Renkantis ją, svarbiausia atsižvelgti į keletą dalykų:

Ilgai su vyru mąstėm, į kokį vandens pramogų parką nuvykti per ilgąjį savaitgalį… Aišku, dar kartą apgailestavom, kad Klaipėda tarsi kokia provincialė pramogų atžvilgiu…
Apsistojom ties dviem – „Livu” parkas Latvijoje arba Druskininkai. Kadangi ne kartą pabuvoję „Livu”, pasirinkome lietuvišką variantą.

Sekmadienį išsiruošėm. Kelias, kad ir žiemos, buvo pakankamai geras, o išsukus iš autostrados – ir gražus.

Iš anksto buvom užsisakę kambarį viešbutyje, Druskininkuose, kad nereiktų keltis bala žino kokioje ankstybėje bei išsipliuškenus važiuot namo ilgoką kelią. Mažasis keliauninkas išmiegojo visą kelią, tad pakeliui niekur nestojom, nusprendėm, kad papietausim pačiame parke esančioje „Čili picoje”. Virtuvė normali, deja aptarnavimas – siaubingas. Žmonės į ją patenka iš pramogų parko pusės ir lauko, o kai jų daugiau – jokio eiliškumo, kad tvarkingai susodint prie stalelių. Laukėm ilgai ir nuobodžiai, kol vyrui trūko kantrybė ir nepaprašė vadybininkės, nes rankose laikyti 14 kg vyruką, kuriam viskas įdomu ir nori bėgioti tarp stalų – ne juokas. Tada buvo nurodyta bent kryptis, kuris stalelis greičiausiai atsilaisvins… o aptarnavimo greitis… Žodžiu – pasiūlymas – pietauti ne ten, o kitoje vietoje – bus greičiau (sutaupysite ne vieną valandą!) ir kainuos mažiau nervinių ląstelių…

Vokietijos keliai buvo lygiai kaip ir Lietuvoje užpustyti. Pūgos gyvatės rangėsi po asfaltą, greitis net greičiausiame kelyje – tik 100 km/val. Šį kartą „susitarėm” su navigacija, aplenkėm Mastrichtą – taigi nuvažiavom iki Kylio be didesnių nuotykių. Labai patiko Vokietijoje mamos ir vaiko kambarys, vienkartiniai patiesalai ir komfortas.

Na, kad negalvotumėt, kad tiktai dirbom Briuselyje. Pramogavom irgi. Kiekvienais metai, kolegos belgai supažindina vis su kitu miesto restoranu ir kitokia maisto gaminimo kultūra. Šį sykį tai buvo japoniškas restoranas KABUKI.

Tai va, tęsiu istoriją toliau. Tikriausiai keistai skamba, kai parduotuvės savininkai važiuoja kažkur dirbti. Tikriausiai, atrodo, kad parduotuvės šeimininkų darbas apsiriboja pokalbiais su klientais, prekių dėliojimu ir reklamos kūrimu. Turėčiau pasakyti, kad tie gražūs daiktai iš niekur parduotuvėje neatsiranda. Kiekvieną jų paliečiame, paglostome ne vieną kartą. Ir elgiamės atrinkdami lygiai taip pat, kaip ir pirkėjas parduotuvėje – mėginame  surasti šimtą ir vieną priežastį, kodėl daiktas gali neįtikti. Kai perkate sau arba savo šeimai, tos šimtas priežasčių labai aiškios. O parduotuvei… Ypač, jeigu spalvų darinys neįprastas lietuvio akiai (taip būna, kai stengiesi parvežti tikrai madingus drabužius), kai silueto nėra pilnos gatvės. Bet juk todėl, kad mėgstate būti išskirtiniai ir esate mūsų klientai?