198206

Kasdien sukamės gyvenimo ratu. Keliamės, dirbam, grįžtam namo ir miegam, kad iš ryto atsikeltumėm… Dabar, kai visi kalba apie pasaulio pabaigą ir visokius kitokius įdomius dalykus, pagalvoji, kad tas pasaulis senai pasibaigęs mumyse pačiuose. Belėkdami pamirštame tikrąsias vertybes, be mūsų užauga vaikai, nebepastebim kaštonų žvakių pavasarį. Tempas toks beprotiškas, kad kartais norisi užsimerkti. Tai va, metų pabaigoj trumpam sustojau pagalvoti.

Sėdėjau dukros darželio Adventinėje vakaronėje ir … suskydau. Ir visai ne todėl, kad ten koncertavo mūsų vaikai – per nemažą kiekį koncertų išsiugdai tam tikrą atsparumą, klausaisi klaidų, pasidžiaugi, kad vis laisviau jaučiasi scenoj. Bet nebepraskysti.

Taigi, trumpa istorija, kurią priminė auklėtoja Rasa:

„Kambaryje degė keturios žvakės. Jų liepsnelės tyliai pleveno, o pačios šnabždėjosi tarpusavyje.

Pirmoji sako:

– Aš esu Ramybė. Bet žmonės visur lekia, skuba. Nebematau prasmės degti.

Ir žvakė užgeso.

Antroji atitarė:

– Aš esu Tikėjimas. Dabar žmonės nebetiki niekuo, kietos jų širdys. Ir aš nebematau prasmės degti.

Trečioji sako:

– Aš esu Meilė. Nieko dabar žmonės nebemyli, net patys savęs. Ir aš užgesiu.

Liko degti tik ketvirtoji žvakė. Tuo metu į kambarį įbėgo mažas berniukas ir pradėjo verkti:

– Kodėl Jūs užgesot? Aš bijau tamsos.

Ketvirtoji žvakė ėmė jį raminti:

– Neverk. Kol aš gyva, galima uždegti likusias tris žvakes. Aš esu VILTIS.“

Patys pagalvokite, ar dega visos keturios žvakės Jūsų širdyje. Gal dar nėra vėlu.

Geros dienos.

http://zebras.lt/siuntiniai/