Jeigu man reikėtų rinkti romantiškiausią valgį, labiausiai tinkantį Šventojo Valentino dienos vakarienei, laurus atiduočiau sūrio fondiu.

Mano galva, fondiu apima viską, ko reikia romantiškai vakarienei: ugnį, ant kurios fondiu turi būti laikomas, kad nesustingtų, vyną, pilamą į patiekalą ir geriamą prie jo, pagaliau puikų sūrį, į kurio lydinį mirkoma pasirinktinai duona, daržovės, ar, tarkim, jūros gėrybės.

Tai nėra tas patiekalas, kurį sušlamšti ir pamiršti. Fondiu – valgis, skirtas mėgautis, kuris tiesiog nesivalgo greitai.

Kas gi tas fondiu? Tai tradicinis šveicariškas pateikalas, gaminamas ir patiekiamas specialiame ketaus ar keramikiniame puode, vadinamame caquelon, kuris visos vakarienės metu (kol puodas neištuštėja) iš apačios šildomas žvakėmis arba uždegtu sausuoju spiritu.

Patiekalo pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio fondre – „tirpti“ būtojo laiko dalyvio formos.

Seniausiais žinomas fondiu receptas yra rastas 1699 Ciuriche publikuotoje knygoje „Käss mit Wein zu Kochen“ (“Išvirti sūrį su vynu”). Čia aprašytas vyne lydytas sūris, kuriame mirkoma duona.

Iki XIX amžiaus pabaigos į sūrio fondiu buvo dedami ir kiaušiniai, bet vėliau jų atsisakyta.

Parduotuvėse galima įsigyti fondiu ruošinį, kurį tereikia supilti į vyną ir išvirti.

Tačiau perkant ruošinį, mano nuomone, prarandama dalis gaminimo žavesio.

Interenete apstu receptų (taip pat ir lietuvių kalba), siūlančių, kaip pasiruošti fondiu – ne tik sūrio, bet ir mėsos, arba smalyžių džiaugsmą – šokoladinį.

Aš šį valgį ruošiu paprastai: ištrinu fondiu puodą česnaku, įpilu taurę baltojo sauso vyno, šliukšteliu šiek tiek vyšnių likerio (Kirche) ir užkaičiu.

Į pašilusį, bet neužvirusį vyną sudedu susmulkintus trijų rūšių sūrius: kietąjį (puikiausiai tinka lietuviškas “Džiugas” arba „Prussia“), minkštesnį fermentinį (pavyzdžiui, “Rokiškio”) bei lydytą sūrį riekėmis (tokį, kaip “Persident Cheddar”).

Mišinį reikia pagardinti druska, pipirais, galima įdėti smulkinto muskato riešuto ir pavirti tol, kol sūriai išsilydys iki vientisos masės.

Patiekalas, net ir patiektas ant stalo, turi būti šildomas iš apačios, idant neatvėstų ir nesustingtų.

Į fondiu paprastai mirkomi ant specialių šakučių pasmeigti baltos skrudintos duonos (geriausiai – prancūziško batono) gabalėliai.

Tai patiekalas, tinkantis ne tik romantiškai vakarienei, bet ir smagiam pasisėdėjimui su draugais.

Beje, labai svarbu skanaujant fondiu nepamesti į sūrį mirkomos duonos. Patikėkite manimi, tai – nelengva užduotis net ir ragaujantiems fondiu ne pirmąkart.

Pagal tradiciją, jei vyras pameta duonos gabalėlį, jis privalo visus susirinkusiuosius pavaišinti vynu, o paskandinusi savo duoną moteris – pabučiuoti greta sėdinčius kaimynus.