Dar viena, mano nuomone, svarbi tema, kalbant apie emocijas, yra jų nebuvimas ir / arba, priešingai, nekontroliuojamos, plūstančios emocijos.

Kai kam gali atrodyti keista, kad yra žmonių, kurie nejaučia kai kurių emocijų ar jaučia labai paviršutinius jausmus, neprisimena jausmų ir negali jų niekaip išreikšti. Tokie žmonės atrodo perdėtai ramūs, kartais primena robotus, gyvenančius tik pagal taisykles. Bendravimas su tokiu subjektu grynai intelektualus – jis nepagauna subtilių pasikeitimų jūsų nuotaikose, turite jam pasakyti kaip jaučiatės, o susilaukti empatijos iš tokio žmogaus bus sunku.

Kitoje emocinio intensyvumo svarstyklių pusėje reiktų padėti žmones, kurie nuolat užpildyti emocijų – jie atrodo labai gyvybingi ir jautrūs, kartais perdėtai reaguoja į smulkmenas, ir gali kalbėti apie tai kaip jaučia bei vaizdžiai tai nupasakoti.

Abiem atvejais, ir kai emocijos yra slopinamos, ir kai jos užplūsta, suveikia mūsų apsauginiai mechanizmai, mumyse esančios dalys, kurios ankstesnių išgyvenimų metu išsivystė tam, kad apsaugotų mūsų tikrąjį aš nuo žalingo poveikio. Kai kurios pasąmonės dalys išmoko iškylantį jausmą nuslopinti, kad jis jums netrukdytų. Pavyzdžiui vaikas iš smalsumo jausmo sugadina ne vietoje padėtą daiktą, ir už tai nubaudžiamas. Kelis kartus pasikartojus tokiai įvykių sekai išsiugdo apsauginį mechanizmą – vidinę dalį, kuri, vaiko saugumui užtikrinti, blokuoja smalsumo jausmą.

Kitu atveju jausmai ar jausmas, gali užplūsti tam, kad padėtų išvengti pavojingų situacijų. Pavyzdžiui mokykloje mergaitei reikia viešai padeklamuoti eilėraštį. Deklamuojant ji sutrinka, iš jos viešai pasišaipo ar pažemina. Toks įvykis išmoko jos smegenis vengti situacijų, sukurdamas dalį, kuri pamačius, kad reikės viešai kalbėti užtvindo sąmonę nepakeliamu baimės jausmu, taip apsaugodama, kad šis mergaitė daugiau nebebūtų išjuokta ar pažeminta.

Labai svarbu suprasti, kad šios emocijos, kaip jau rašiau anksčiau, nėra nei blogos nei geros: jos tiesiog signalizuoja jums apie susidariusią padėtį ir saugo nuo pavojų. Ta apsauga primityvi, išmokta kažkada seniai, nes minėtos dalys nesupranta, kad vaikas kuris kažkada bijojo išeiti į sceną – nebe maža, kukli mokinukė, o, pavyzdžiui, įmonės valdybos narė. Saugančiai daliai tai nė motais – ji tiesiog daro savo darbą taip, kaip gali geriausiai, nes kitaip jos niekas neišnokino. Arba suaugęs žmogus niekuo nesidomi, gyvena nuobodų gyvenimą, jausmas, padedantis mokytis ir pažinti pasaulį, tobulėti kažkada buvo užgniaužtas.

Žmonės turintys aktyvių, saugančių mus nuo jau nebeegzistuojančių pavojų, dalių (dauguma žmonių jas turi), kurios sukuria emocinį potvynį ar dykumą, gali sau padėti bandydami užmegzdami ryšį su savo dalimis, suprasdami kodėl jos jaučia ar nejaučia. Jei tuo metu dalys aktyvios, galima bandyti jas pajausti, paklausyti ką jos sako, ir, svarbiausia, suprasti kokį vaidmenį jos vaidina mūsų gyvenime. Dar svarbesnis momentas – jokiu būdu nepykti ant tų gyventojų mūsų viduje, o tiesiog stengtis juos pažinti ir suprasti jų kilmę. Tai pasieksite tyrinėdami save.