Press "Enter" to skip to content

Ar reikėtų cenzūruoti pasakas?

Ar atsimenate lietuvių liaudies pasakas, kurias jums skaitydavo mama ir kurias galbūt dabar skaitote savo vaikams? Apie našlaitę Sigutę ir jos karvutę? Apie Elenytę ir devynis jos brolius? Apie Eglę žalčių karalienę?

Pasakos iš tiesų – žiaurios

Iš pirmo žvilgsnio jos gražios mielos, bet geriau įsiklausius ne vienas pripažįsta, kad ganėtinai žiaurios.

Sigutės kalaitei piktoji pamotė kojytę išsuko, o pačią našlaitę sudegino žarijų duobėje.

Elenytės irgi gyvenimas nelengvas buvo. Jos išgelbėtam kiškiukui buvo išsuktos visos kojytės, o galų gale nusukta ir galvytė, dėl ko vargšas mirė (arba, kaip sakytų priekabūs kalbos žinovai, nugaišo).

Eglės vyras Žilvinas buvo užkapotas dalgiais.

Čia tik keleto žinomiausių lietuvių pasakų motyvai.

 

Britai prieš Snieguolę

O kur dar kitų pasaulio šalių pasakos, tapusios tikra klasika.

Pavyzdžiui, apie į raganos trobelę užklydusius Jonuką ir Grytutę, pagaliau Raudonkepuraitę, kurios senelę suėdė vilkas. Beje, pastarosios dvi pasakos pateko į britų sudarytą baisiausių pasakų dešimtuką.

Į šį dešimtuką buvo patekusios ir tokios klasika tapusios, pasakos kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (jai skirta pirmoji vieta), „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“, „Gražuolė ir pabaisa“, pagal kuriuos buvo sukurti gražūs W.Disney animaciniai filmai.

Neseniai buvo paskelbtas tyrimas, kad kas penktas britas nebeseka savo vaikams tradicinių pasakų, nes jos per žiaurios.

Esą, tokios pasakos, kaip Raudonkepuraitė, net priverčia vaikus net raudoti išgirdus, kad vilkas suėda jos močiutę.

Taigi, vietoje tradicinių senų pasakų britai verčiau renkasi modernias, kuriose mažiau žiaurumo.

Britai tradicinių pasakų atsisakė ne tik dėl to, kad jos per šiurpios, bet ir todėl, kad jos yra „pasenusios“ bei „nerealistiškos“.

 

Svarbu, kaip seka

Apie tai, kad mūsų pasakos yra per žiaurios savo tinklaraštyje rašė ir Beata Nicholson, kurią neseniai perskaityta pasaka apie Elenytę ir devynis jos brolius taip sukrėtė, kad ji net susimąstė, ar nevertėtų visų tokių baisių lietuviškų pasakų perdaryti, išimant šiurpias detales.

Aš, kaip ir dauguma skaitytojų, bandžiau įsivaizduoti, kokias emocijas man kėlė panašios pasakos, kai buvau maža.

Nors dabar suvokiu, kad jos buvo žiaurios, kažkodėl tuomet jas suvokiau kitaip. Nei man šiurpu buvo, nei košmarai sapnuodavosi.

Galbūt vaikas tiesiog neįsivaizduoja visko žiauriai, nes jo vaizduotė nesugadinta blogų patirčių?

O gal, kaip viena skaitytoja parašė, tai, kaip mažylis supras pasaką, priklausys nuo to, kaip ją paseks tėvai? Neakcentuojant blogų dalykų galbūt ir pasaka neatrodys žiauri.

 

Gąsdino, kad apsaugotų

Beje, kyla klausimas, kodėl apskritai kažkas sugalvojo kurti žiaurias pasakas vaikams?

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad vaikams buvo sekamos žiaurios pasakos siekiant juos atgrasinti nuo pavojų, pavyzdžiui, kad neitų vieni į mišką.

Kiti sako, kad žiaurumas pasakose – archajiškų papročių atspindys.

 

Padeda geriau vystytis

Pasidomėjau, ką apie tokias pasakas mano psichologai? Ar jie irgi pritaria, kad žiaurias pasakas reikėtų cenzūruoti?

Švedijos vaikų psichologas Bruno Bettelheim’as  siūlo nevengti sekti vaikams ir žiauresnio siužeto pasakų.

Jo teigimu, liaudies pasakų simbolinis ir archetipinis pasakojimo būdas leidžia geriau vaikams išmokti adaptuotis ir sužinoti, atsakymus į egzistensinius klausimus, išspręsti moralines dilemas ir sunkesnes situacijas.

Psichologas priminė, kad sekti vaikams pasakas yra labai svarbu. Idant padėtų geriau vystytis, pasakos turi skatinti fantazuoti, išlaisvinti jausmus, atliepti baimes ir lūkesčius bei duoti užuominas, kaip spręsti problemas.

Geriausiai, B.Bettelheim’o nuomone, skaityti pasakas garsiai arba apskritai laisvai pasakoti istorijas, nerodant paveiksliukų, kad vaikas pats įsivaizduotų, kaip viskas turėtų atrodyti. Tada ir pasaka neatrodys tokia baisi.

O kaip jūs manote – ar verta cenzūruoti ir sušvelninti pasakas, kad jos netraumuotų vaikų? Ir kaip atrodytų jūsų žiauriausių pasakų dešimtukas?

9 komentarai

  1. Ilona-Eitnė Ilona-Eitnė 2012 03 06

    Vakar kaip tik skaičiau Mildai apie Sigutę. vaikų pasaulis truputį kitoks nei mūsų, ne toks įbaugintas. Be to, ir žarijų duobė ar vargšas šuniukas – tai tik detalės. Be to juk finalas geras – ragana nugalėta, o Sigutė laimingai su broliu gyveno, neskriausdami pamotės dukros. Skaitom pasakas kasdien, aiškinamės žodžius, kurie nauji, sprendžiam situacijas. Juk pasakos baigiasi taip, kaip reikia.

    • Giedrė Giedrė 2012 03 06

      Štai aš irgi galvoju, kad gal svarbiausia tų detalių per daug neužakcentuoti, nesureikšminti. Tos visos žarijų duobės mums, suaugusiems, atrodo labai kraupiai, o vaikams tai tik nuoroda, kad ragana – išties bloga ir verta bausmės. Šiaip nustebau, kad net „Snieguolė ir Septyni nykštukai“ ar „Pelenė“ britams atrodo per žiaurios. Man tai – gražios gerai pasibaigiančios istorijos.

      • Ilona-Eitnė Ilona-Eitnė 2012 03 06

        Na, bet Snieguolėje juk liepė atnešti širdį, o paskui visaip kaip kankino ir nuodijo, o Pelenėje – socialinė nelygybė ir pažeistos lygios teisės :)

        • Giedrė Balčiūtė Giedrė Balčiūtė Post author | 2012 03 06

          Hmmm… Tokių momentų iš pasakaitės apie snieguolę net neprisimenu. Vadinasi, vaikystėje, kai ją man sekė, tai nebuvo aktualu ar įdomu. :)

          • Ilona-Eitnė Ilona-Eitnė 2012 03 07

            Va todėl ir sakau, kad vaikų pasaulis visiškai kitoks. Aš iš naujo perskaitau jas su vaikais. Dabar kai kurios atrodo žiaurios, kai kurios piktos, bet… visos baigiasi taip kaip turi būti – gėris nugali blogį ir visi laimingai gyveno. Aišku, galima prieiti prie istorijų ir alegorijų, kad anokia čia gėrio pergelė, jei raganos smegenys išsitaškė ant sniego, bet… vaikams ne tai svarbiausia. Aišku, jei visad piršim vaikams savo suvokimą, savo patirtį – gal ir baisios jos pataps.

  2. Laimute Laimute 2012 03 07

    Aš prieš cenzūravimą. Kaip ir autorė, bandžiau įsivaizduoti save, kai maža klausydavau šių pasakų. Ir man visisiškai neatrodė tada, akd ten žiauru ar pan. Manau, vaikai, neakcentuojant žiaurumų, patys puikiai viską savo galvelėje susidėlioja ir mokosi pažinti pasaulį. Pasaulis juk tikrai žiaurus-neapsaugosi nuo visos tos informacijos. O jei saugosi, tai kaip su ja susidoros, būdamas be patirties?

    • Giedrė Balčiūtė Giedrė Balčiūtė Post author | 2012 03 07

      Visiškai pritariu minčiai, kad jeigu viską cenzūruosi, švelninsi vaikas neįgys reikalingos patirties. Teko skaityti, kad ten, kur vaikams stengiamasi sumažinti patiriamą stresą iki minimumo, jiems padaroma meškos paslauga – užaugę tokie vaikai palūžta, susidūrę su menkiausia kliūtimi. Man patinka Ilonas išsakyta mintis – pasakų neperdirbti, bet ir nepiršti vaikams savo pačių suvokimo.

Comments are closed.