Ar atsimenate lietuvių liaudies pasakas, kurias jums skaitydavo mama ir kurias galbūt dabar skaitote savo vaikams? Apie našlaitę Sigutę ir jos karvutę? Apie Elenytę ir devynis jos brolius? Apie Eglę žalčių karalienę?

Pasakos iš tiesų – žiaurios

Iš pirmo žvilgsnio jos gražios mielos, bet geriau įsiklausius ne vienas pripažįsta, kad ganėtinai žiaurios.

Sigutės kalaitei piktoji pamotė kojytę išsuko, o pačią našlaitę sudegino žarijų duobėje.

Elenytės irgi gyvenimas nelengvas buvo. Jos išgelbėtam kiškiukui buvo išsuktos visos kojytės, o galų gale nusukta ir galvytė, dėl ko vargšas mirė (arba, kaip sakytų priekabūs kalbos žinovai, nugaišo).

Eglės vyras Žilvinas buvo užkapotas dalgiais.

Čia tik keleto žinomiausių lietuvių pasakų motyvai.

 

Britai prieš Snieguolę

O kur dar kitų pasaulio šalių pasakos, tapusios tikra klasika.

Pavyzdžiui, apie į raganos trobelę užklydusius Jonuką ir Grytutę, pagaliau Raudonkepuraitę, kurios senelę suėdė vilkas. Beje, pastarosios dvi pasakos pateko į britų sudarytą baisiausių pasakų dešimtuką.

Į šį dešimtuką buvo patekusios ir tokios klasika tapusios, pasakos kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (jai skirta pirmoji vieta), „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“, „Gražuolė ir pabaisa“, pagal kuriuos buvo sukurti gražūs W.Disney animaciniai filmai.

Neseniai buvo paskelbtas tyrimas, kad kas penktas britas nebeseka savo vaikams tradicinių pasakų, nes jos per žiaurios.

Esą, tokios pasakos, kaip Raudonkepuraitė, net priverčia vaikus net raudoti išgirdus, kad vilkas suėda jos močiutę.

Taigi, vietoje tradicinių senų pasakų britai verčiau renkasi modernias, kuriose mažiau žiaurumo.

Britai tradicinių pasakų atsisakė ne tik dėl to, kad jos per šiurpios, bet ir todėl, kad jos yra „pasenusios“ bei „nerealistiškos“.

 

Svarbu, kaip seka

Apie tai, kad mūsų pasakos yra per žiaurios savo tinklaraštyje rašė ir Beata Nicholson, kurią neseniai perskaityta pasaka apie Elenytę ir devynis jos brolius taip sukrėtė, kad ji net susimąstė, ar nevertėtų visų tokių baisių lietuviškų pasakų perdaryti, išimant šiurpias detales.

Aš, kaip ir dauguma skaitytojų, bandžiau įsivaizduoti, kokias emocijas man kėlė panašios pasakos, kai buvau maža.

Nors dabar suvokiu, kad jos buvo žiaurios, kažkodėl tuomet jas suvokiau kitaip. Nei man šiurpu buvo, nei košmarai sapnuodavosi.

Galbūt vaikas tiesiog neįsivaizduoja visko žiauriai, nes jo vaizduotė nesugadinta blogų patirčių?

O gal, kaip viena skaitytoja parašė, tai, kaip mažylis supras pasaką, priklausys nuo to, kaip ją paseks tėvai? Neakcentuojant blogų dalykų galbūt ir pasaka neatrodys žiauri.

 

Gąsdino, kad apsaugotų

Beje, kyla klausimas, kodėl apskritai kažkas sugalvojo kurti žiaurias pasakas vaikams?

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad vaikams buvo sekamos žiaurios pasakos siekiant juos atgrasinti nuo pavojų, pavyzdžiui, kad neitų vieni į mišką.

Kiti sako, kad žiaurumas pasakose – archajiškų papročių atspindys.

 

Padeda geriau vystytis

Pasidomėjau, ką apie tokias pasakas mano psichologai? Ar jie irgi pritaria, kad žiaurias pasakas reikėtų cenzūruoti?

Švedijos vaikų psichologas Bruno Bettelheim’as  siūlo nevengti sekti vaikams ir žiauresnio siužeto pasakų.

Jo teigimu, liaudies pasakų simbolinis ir archetipinis pasakojimo būdas leidžia geriau vaikams išmokti adaptuotis ir sužinoti, atsakymus į egzistensinius klausimus, išspręsti moralines dilemas ir sunkesnes situacijas.

Psichologas priminė, kad sekti vaikams pasakas yra labai svarbu. Idant padėtų geriau vystytis, pasakos turi skatinti fantazuoti, išlaisvinti jausmus, atliepti baimes ir lūkesčius bei duoti užuominas, kaip spręsti problemas.

Geriausiai, B.Bettelheim’o nuomone, skaityti pasakas garsiai arba apskritai laisvai pasakoti istorijas, nerodant paveiksliukų, kad vaikas pats įsivaizduotų, kaip viskas turėtų atrodyti. Tada ir pasaka neatrodys tokia baisi.

O kaip jūs manote – ar verta cenzūruoti ir sušvelninti pasakas, kad jos netraumuotų vaikų? Ir kaip atrodytų jūsų žiauriausių pasakų dešimtukas?