Atsitiktinai plačiuose Akropolio „vandenyse” radau kaštainių. Nedvejodama nugriebiau keletą, prisiminimams apie šiltuosius kraštus atgaivinti. Aišku, parduodami jie žali. Įpjoviau kryžiuku kiekvieną iki šviesiosios dalies, įkišau orkaitėn kelioms minutėms – kol kaštainio žievelė gražiai „atsiraitojo” ir vaikams buvo tikras skanumas. Ne saldainis, bet salsvas, o kur dar malonumas pačiam išlaupyti… Greit neliko kaštainių, taip panašių į mūsiškius kaštonus. Skanaus.
Nuosirdziai aciu uz si recepta, nes gyvenu Vokietijos pietuose, cia ant kiekvieno kampo galima nusipirkti valgomuju kastonu, tik nemokejau ju paruosti, tad visa rudeni ieskojau gatvese, gal kas paruostus pardavines. Deja…