Radom laisvo laiko – net 3 dienas! Nusprendėme skirti jas kelionei. Neilgai, bet vis kelionei – Krokuva, Zakopanė. Pabandysiu ją aprašyti labiau praktiškai, o ne emociškai, kaip gražu ir nuostabu buvo.
Išvažiavome penktadienio naktį – 1 val., o Krokuvoje buvome 14 val. Sąlygiškai iš anksto, ketvirtadienį, rezervavome 2 naktim viešbutuką ( www.aromaspa.pl ), kad nereiktų ieškot atvykus, tad iškart ir nuvažiavome ten pasidėti daiktų. Nedidelis, bet jaukus, tik truputį nuo centro, bet ramybė šimtaprocentinė, nuosavų namų kvartale, tik šuniukas vamteli kartais. Beveik kaimas, o ne Krokuva. Kambarys tvarkingas, yra bendra virtuvė, kurioje ir šaldytuvai, ir galima ką greito pasigamint, pasišildyt. Su vaikais pats tas tokia galimybė.
Penktadienį skyrėme Krokuvai. Pagrindinės aikštės, bažnyčios, Vavelis. Mašiną galima pasistatyti pačiame centre: mokamai aikštelėse (kainos įvairios, kiek teko matyti, nuo 4 zlotų valandai), bet galima rast ir gatvelių pačiame centre – nemokamai. Pasistatę nemokamai mašiną užsukom į smagią kavinukę su šaunia padavėja – vaikai iškart buvo aprūpinti žaislais, meniu pieno kokteilio nebuvo, bet buvo suorganizuota ir padaryta pagal pageidavimą, maistas skanus. Papietavome ir išėjom apžiūrėti Krokuvos. Visur vaikščiojom pėstute, be vežimo.Gatvėse, lankytinose vietose pakankamai daug žmonių, tad nusprendėme, kad greičiau bus pėstute ir nesigailime. „Kritinėse” situacijose mažą ant pečių ir ramu. Prie bažnyčių ilgai nestabteldavom, nes taikėmės prie vaikų: kol pabėgioja šventoriuj – tol pažiūrime, ir keliaujam toliau. Vavelis – įspūdingas. Didingi pastatai, didelė, gražiai sutvarkyta aplinka. Įėjimas į vidų mokamas, bet po teritoriją gali vaikščiot nemokamai, kiek širdis geidžia. Dičkiui daug informacijos „nedėjau” į galvą, tik, kad Krokuva – pirmoji Lenkijos sostinė, Vavelis – Krokuvos širdis. Kad Vavelio kalvoje gyveno slibinas, kurį nukovęs kunigaikštis įkūrė Krokuvą. Vavelyje yra palaidota daug karalių ir visai neseniai lėktuvo katastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas.
Šeštadienį anksti (apie 8 val, kad nebūtų eilių prie kasų ir įėjimo) išvažiavome į Veličkų druskų kasyklas ( jau 700 metų veikiančias, 63-135 m gylyje ), kurios visai arti Krokuvos – apie 12 km. Eilių prie kasų tikrai išvengėm – keli žmonės ir bilietai mūsų rankose. Pirkome individualiam lankymui šeimyninį (2 suaugę ir 2 vaikai) – 181 zlotas. Tą patį mes būtume sumokėję ir pirkdami atskirus – 2 suaugę ir 1 vaikas, nes mažam dar nereikia bilieto (berods iki 4m.). Kiekvieną valandą į kasyklas galima eiti su anglų ir lenkų kalba kalbančiu gidu (kad ir individualus lankymas – niekas vienų neleidžia, einama grupelėm ir su gidu). Yra nurodytas tikslus laikas. Rusų gidas grupę veda 11,10 ir 16,15 val. Tad norintys rusų kalba ekskursijos po kasyklas, gali paplanuoti tam laikui ir atvykimą ten. Tiesa, tik jau žmonių apie 10 val. prie kasų – daug, reiktų „užsimest” bilietams įsigyti laiko. Yra ir kitom kalbom vedamų grupių. Pačiose kasyklose praleidi beveik 3 val. Galima ir dar ilgiau, nes po ekskursijos su gidu gali likti po žeme ir pavalgyti restorane, įsigyti suvenyrų. Į kasyklas nusileidi laiptais – jų labai daug. Jei reiktų ir pakilt… gerai, kad liftas kelia į paviršių. Visokių grožių galima ten pamatyti: druskų skulptūras, tvenkinius, „augančius” druskų varveklius, bažnyčią, menes. Mažiui (2 metukai) labai patiko druskos nykštukų, dičkiui (8 metai) – garso ir šviesos efektų salė – kamera. Kasyklose pastovi 14-16 laipsnių temperatūra, tad reikia pasirūpinti atitinkama apranga.
Po Veličkų druskų kasyklų iškart važiavome į Zakopanę (apie 100 km. nuo Krokuvos, bet kelio virš 2 val. – vingiuotas, tad greitis mažėja). Kaip tik Zakopanėj pataikėm į folkloro festivalį – tad žmonių labai daug mieste. Svarbiausias uždavinys – pakilt į kalnus, Tatrus. Privažiuoti, iš kur kelia – negalima, bet galima pasistatyti mašiną maždaug 2 km. iki vietos keliose aikštelėse (kainos įvairios: 2 zlotai už val., 5 zlotai už 3 val., 10 zlotų dienai.). Mes pasistatėme aištelėje 3 val. ir iki keltuvo nuvažiavome su taxi (20 zlotų). Galima ir su arkliu, karieta – apie 50 zlotų bei autobusiuku, kurį reikia „pasigauti” gatvėje. Kiek jis kainuoja – nežinau, nes neturėjome kada jo „gaudyti”: nuo aikštelės pilni važiavo, o eiti toliau nesinorėjo. Prie keltuvo kasų apie 17 val. žmonių nedaug (į kalnus kelia iki 19 val, iš – 21 val.). Pirkome pirmyn – atgal bilietus iškart, nors yra galimybė ir kita: pirkti pirmyn ir kalnuose pirkti iš naujo atgal (2 suaugę ir 1 vaikas – 116 zlotų). Pradžioje bijojome, kaip mažasis reaguos į pakilimą, bet buvo viskas gerai: patiko, stebėjo. Kalnuose takeliai neatitverti, kad negalėtum nenubildėti, tad vaikų nė sekundės iš akių paleisti negalima. Apranga taip pat turi būti šiltesnė, nes, tuo metu, kai buvome, miestelyje apie 22 laipsniai šilumos, o kalnuose tik 7. Nors atrodė, kad šilčiau. Suaugusiam užteko ant trumpom rankovėm aprangos ilgom marškinių, o vaikams ant trumpikių ir trumpom baltinukų – lengvų striukyčių. O jei pasidaro šalta – yra kavinukė ir ten. Nusileidę iš kalnų pėstute iki mašinos, nes kelias į pakalnę, tad kelis kilometrus paėjėti – visai nesunku. Vežimo nepasigedom, nors matėm, kad kiti į kalnus su sportinuku keliasi. Pačioje Zakopanėje truputį paslampinėjom, užsukom į parduotuvę „Biedrionka” vakarienę „susiorganizuoti”, nes kavinei nebebuvo laiko – reikėjo grįžti į Krokuvą, o jau po 21 val. Kainos praktiškai tos pačios, prekių rūšys taip pat, tik lenkų pagaminta.
Sekmadienį, prisipylę pilną baką benzino pačioje Krokuvoje (įdomu, bet Krokuvos centre benzinas pigesnis nei kitur – pigiau nei Lietuvoj keliais centais.), patraukėme namo apie 14 val. Keliai normalūs, matosi, kad vyksta naujų tiesimas, tvarkymas senų. Sužavėjo ir vairuotojų mandagumas – ramūs, praleidžia, jei reikia išvažiuoti, net sustoja pagrindiniame greitkelyje, kad galėtum išvažiuoti iš degalinės. Deja, kuo arčiau Lietuvos siena, tuo mandagumas tirpsta. Gimtinė pasitiko visai nesvetingai (juokėmės su vyru, kad kokia politinė socialinė situacija, tokia ir gamta) – su baisuliniu lietumi ir perkūnija. Klaipėdoje buvome apie 2,30 val.
