Tiramisù paieškos

Nepamenu, kada pirmąkart paragavau Tiramisù, bet nuo pirmo kąsnio tapau jo gerbėja. Dažniausiai tai būdavo parduotuvinis variantas. Atskleisti šio malonumo receptūros nebuvo kilusių minčių iki kol neperskaičiau, jog jame slypi gan daug E „vitaminų“. Tas faktas gerokai apmalšino tęsti mėgavimąsi.

Svajoju aplankyti Italija, pasimėgauti šios šalies saule, kulinariniais lobiais ir viskuo, ką ten rasiu, pamatysiu, sutiksiu ar užuosiu. Ačiū gimtadieniui ir svečiams, padovanojusiems Beatos ir Oliverio kulinarines mintis ant popieriaus. Paprasčiau tariant – jų receptų knygas. Turinyje ties „T“ raide ieškojau šio deserto atsiradimo paslapčių. Gaminau pagal Beatos receptą, o vėliau palyginau su Oliverio siūlomu variantu.

Renkantis reikalingus produktus buvo proga išmėginti lietuvišką maskarponės variantą (žr. foto). Jis pigesnis, keliais procentais „kūdesnis“ nei dažniausiai siūlomi šio sūrio variantai, o palaikyti idėją „pirk prekę lietuvišką“, manau, visai naudinga.

Viską, na, beveik viską dariau pagal Beatos receptūrą. Tai pirmas bandymas, pamoka ateičiai, kad sausainius nardinti reikia tikrai vos akimirkai. Manasis Tiramisù gavosi kiek per „šlapias“. Čia mano skoniui. Pabandykite Beatos ar Oliverio Tiramisù variantą ir, tikiu, jog atrasite, o gal sukursite savąjį, skaniausią.

Svarbu! Nėštukėms šie receptai nerekomenduojami dėl termiškai neapdorotų kiaušinių. Interneto platybėse tikrai galima rasti ir be kiaušinių, pavyzdžiui, šis Indrės.

Fotoreportažo pateiksiu skūpai, nes… gaminu arba fotografuoju. Suderinti šiuos du veiksmus nelabai pavyksta. Jei imuosi fotografavimo pabėga desertinės fėjos padėjėjos, o kai laisvesnės rankos nebėra ką fotografuoti – „modelis“ būna puode, orkaitėje ar pilve. Amžina „bėda“.