Apie mažumų teises … ir dar truputis

Photobucket Vakar, parašius apie žindymą ir nesusipratimus, vienas kolega Dalius teigė, kad „Bet va kino teatruose ar naktiniuose lėktuvų reisuose kūdikius reikėtų uždrausti. Negerai, kai mažumos interesai iškeliami aukščiau daugumos.“

Pirmiausia apsibrėžkime, kas yra „mažuma„: „Mažuma yra demografinė grupė tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione ir t. t.), kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę.“

Kur ta subtili riba, kai vaikai pasidaro mažuma? Vaikas nėra žmogus?  Na taip, jis kalba specifine kalba, dar neturi suformuoto statuso ir skiriasi nuo „daugumos“ ūgiu.

Pažiūrėkim iš kitos pusės, lėktuve skrenda ponas, ir jam prasideda traukulių priepuolis – nemanau, kad triukšmo būtų mažiau negu verkiant kūdikiui. Ir išsimiegoti tikrai netektų – tai gal iš kiekvieno paprašykime pažymėjimo, kad jam nieko nenutiks?..  Nesuprantu, iš kur tas visuomenės nepakantumas vaikams – lyg tai visi iš karto buvo suaugę, nei vienas nesišlapino į kelnes. Kažkodėl žmonės labiau toleruoja dvimetrinį poną, šikinantį niufaudlendų veislės šunį ant šaligatvio, negu verkiantį vaiką. Juk jie abu – „mažuma“. Kodėl, kad tas mažesnis? Kad negali apsigint?

Deklaruojam visų žmonių lygias teises, bet liepiam „Eikite ir maitinkite savo vaiką tualete“. Bet neliepiam ten eiti girtam ponui, kuris valgo dar mažiau estetiškai negu kūdikis.

Gal grįžkim į viduramžius – atskirkime pagimdžiusią moterį nuo gyvenimo, uždarykime ją nuo visuomenės metams-dviems. Paskui dejuokim – silpna socializacija, moterys praranda kvalifikaciją. Ar nereikėjo spręsti vaikų auginimo sąlygų ne didinant išmokas ir ilginant motinystės atostogas (ko nepavežtų, manau, ir turtingiausia valstybė), bet steigiant ugdymo įstaigas ir sudarant normalias sąlygas grįžti į darbą? Praėjo tie laikai, kai mamos nori būti tik auklė savo vaikui. Jos nori gyvent pilnavertį gyvenimą, lankytis parodose, renginiuose, lavintis. Tai gal nebeliepkim joms grįžti į virtuvę?

Tokie pamąstymai. Kaip visad neteigiu, kad esu šimtu procentu teisi, bet vis dėlto.

Nuotrauka: Valerijos

Written by Ilona-Eitnė

Eitnė – viena iš portalo eitne.lt autorių ir pagrindinė redaktorė. Dar ji – nuostabi mama ir sėkminga verslininkė su kalnu idėjų. Jai trūksta tik vieno – kokių 3 papildomų valandų paroje.

This article has 14 comments

  1. Dali.us Reply

    Gerai, sutinku, dėl populiaraus konkteksto žodis mažuma turi per daug prielipų ir aš tikriausiai jį nelabai korektiškai panaudojau. Reikėjo pasakyti Individo poreikiai iškeliami virš minios poreikių.

    Bet tai esmės nekeičia. Mamos teisės yra iškeliamos aukščiau visų aplinkinių. Niekas nekalba apie kažkokią izoliaciją ar pan. Bet jei eini į kiną.. galbūt galima palikti vaiką namie (kad ir su aukle). Tikriausiai panašiai ir su paskaitomis (nesusidūriau) – vaiko knerkimas trukdo visiems likusiems susikaupti.

    Aš suprantu, kad kiekvienas į pasaulį žvelgia iš savo varpinės, ir visos čia išsakytos mano mintys atspindi šiandieninį mano požiūrį (situaciją).

    P.S. šiaip smalsu.. kas pasiunte tamsta maitinti į tuoletą, kad taip dažnai tą faktą mini ?

    • Eitnė Reply

      Pacitavau komentarą labiau dėl lėktuvų negu dėl kino (dėl to aš sutinku, vaikams – vaikiški filmai, į kuriuos manau, jūs jau nebevaikštot). Bet nenorėjau, kad sakytumėte, kad kraipau mintis. Be to, jei jau grįžt prie individo poreikių – aš nemanau, kad kas nors specialiai rikdė tą kūdikį, kad trukdytų aplinkiniams miegoti. Tai kas čia – vaiko verksmas – moters egoizmas?

      Paskaitose kūdikių nesu mačius, tai nežinau, kaip su jais būtų – nes įsivaizduoju tik „kūdikėlių paskaitose“ – gal grojančius barškučiais.

      O dėl tualeto. Pasiūlė ir ne sykį, kai paklausiau, kur būtų galima pamaitinti ramiai kūdikį. Netgi, prisiminus tą p.A.Baukutės skandalą – ne sykį buvo sakoma -„Ar negalėjo ji to vaiko nusinešt pažindyti į tualetą?“

      Negaliu pasakyti, kad mes patys nekeliaujam, neinam į visuomenę – meluočiau. Stengiuos, niekad netrukdyti aplinkiniams, sudraudžiu vaikus. Tačiau minimalios tolerancijos tikiuosi ir iš aplinkinių – kad neužstatytų pravažiavimo ant šaligatvio, kad nepaleistų durų prieš vežimėlį, kad viešų renginių rengėjai pamąstytų ir apie kitokius interesus, ne tik suaugusiųjų.

      Pyktis nenoriu, noriu tik padiskutuot ;)

  2. Laima Reply

    Smagi diskusija užvirė :).
    Man pakol kas tik vienas klausimas – Dali.us, ar turite pats vaikų?

      • Eitnė Reply

        Požiūriai visi yra gerbtini ir subjektyvūs.

        Nes manau, nepaisant to, kad „kūdikius reiktų uždrausti“ (ačiū Dievui ne visur, o tai ir bulvių nuvažiuot nusipirkt mamos nebegalėtų), Jūs nesate iš tų, kurie užstato užvažiavimą ant šaligatvio ar pastumiate nėščiąją eilėje.

        Labai norėčiau, kad prie šitos diskusijos grįžtumėm, jei suplanuosite atžalą ;)

      • Laima Reply

        Manau, p. Dal.iau, diskusija bevertė, nes neadekvatyvios pozicijos. Tiesiog kalba skirtinga patirtis ir suvokimas. Pritariu Ilonai, kad smagu ta tema padiskutuot bus tada, kai Jūs pats turėsite vaiką ir teks gyvent, keliaut, nenorint niekam (arba neturint kam) „permest“ savo tėvų pareigų.

  3. Aušra Reply

    Jokios tolerancijos nėra mažiesiems vaikučiams. Nei praeiti, nei pravažiuoti, nei kur apsilankyti. Elementarių užvažiavimų nėra, ką jau kalbėti apie mandagumą, pagalbą ar užleidimą eilėse. Tiek padaugėjo mamyčių su leliukais, o visi į jas žiūri, kaip į kažką baisaus ar nenormalaus. Nemoka ir net nenori mokytis žmonės bendrauti su mamytėm ir jų leliukais. Pastėbėjau, kad visas svetimų žmonių bendravimas yra du kraštutinumai: ignoruoja ir piktinasi arba liečia leliuką ir vos ne ant rankų ima, nors vaikelis nenori.

    • Eitnė Reply

      Na, panašu, kad kūdikiai yra visuomenės blogis. Ir visai nesvarbu, kad būtent jie turės uždirbti išlaikymą ne tik tėvams, bet ir tiems, kurie į juos kreivai žiūri.

      Man labai patiko vieno išsilavinusio vokiečio pasakymas: „Su pagarba žiūriu į kiekvieną mažą/jauną žmogų, nes niekad nežinai, ar ne iš jo duoną teks valgyti“.

  4. Aušra Reply

    Puikūs žodžiai!

    O jei kalbėti apie visuomenės požiūrį į ilgai žindančias mamas, tai išvis baisu. Visi akis išpūtę ir antakius suraukę: kaip galima maitinti vaiką iki metų ir daugiau???? Atrodo, kad aš ne vaikui, o jiems tą krūtį duodu :) KO jie visi taip nervinasi, kas jiems tame yra negražaus, aš niekaip nesuprantu. Toks įspūdis susidaro, kad metų vaikas jau turi gebėti būti be mamos, miegoti kitam kambary ir valgyti su peiliu ir šakute. Absurdas kažkoks.

    • Eitnė Reply

      Tai va, apie kokią visuomenę kalbam, jei nebegerbiam mamos…

    • Laima Reply

      Esu apie ilgą žindymą rašiusi „Mažylyje“. Pasikartosiu – gėda turi būti tiems, kam gėda žiūrėti į maitinančią mamą.
      deja, mūsų visuomenė dar neišlipusi iš „seno sukirpimo“ Spoko….
      Mamos gerbimas? Naivu būtų tikėtis, kad gerbs svetimą mamą, kai negerbiama sava mama….

      • Eitnė Reply

        Kiek maitinti – manau turi spręsti pati motina – nes tiktai ji žino, kas geriausia jos mažyliui.

        O dėl pagarbos ir naivumo – aš vis dar tikiuosi, kad vietos mamai atsiras. Kitaip… Metas pakuotis lagaminus.

  5. Nerija Reply

    Kaip bebūtų gaila, MAŽUMA Lietuvoje yra tolerantiški ir optimizmu trykštantys žmonės :(

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *