Šiandien su visais trimis vaikais ėjome apsipirkti. Kaip ir įprasta, turėjom sąrašiuką ir rinkomės nuo lentynų prekes. Vyresnioji Milda įsigeidė žurnaliuko vaikams. Nieko vertingo aš juose nematau, be to užduotys per sunkios 3-5 metukų vaikams. Nepirkau. Ir tuo užsitraukiau didžiulę dukros nemalonę, nes „Liveta tai turi” (Liveta darželio grupės mergaitė). Ašaros ir riksmai temdė visą likusį apsipirkimą, kai nuvingiavome prie kasos – dukra net kūkčiojo nuo verksmo. Žinoma bandžiau susitarti geruoju, paskui nebekreipiau dėmesio. Visi parduotuvėje esantys žmonės pasidalino į kelias grupes, bet nei vienas nepalaikė manęs, nes: „nesugebu nuraminti vaiko”, „neįperku žurnaliuko”, „prisigimdžiau vaikų ir dabar neturiu už ką” ir t.t. Viena ponia net pagrasino paskambinsianti Vaikų teisių tarnybai, kad nuo tokios netikusios (!) motinos atimtų vaikus. Įdomu, ką tarnyba man pasakytų?
Tikrai išgaliu nupirkti žurnaliuką. Nesiteisinu. Ir mano vaikai tikrai nėra pikti, tik ne visad geros nuotaikos. Bet juk viskam yra taisyklės ir labai sunku būti po vaikų padu.
Tai va paprastas klausimas. Ką darote?
Kaupiu informacija, kas manęs laukia ateityje. Kol kas dar eina susitarti ir išsiderėti, bet matyt ateitis laukia dar marga marga :)
Yra aišku vienas elementarus būdas – toliau nuo pagundų, t.y. nesivest į parduotuvę. Mane šiandien labiau negu dukra nustebino aplinkiniai – pagiežingi, rėkiantys ir auklėjantys. Ypač moterys.
Disciplinoss vaikam reikia. Reikia auklet vaikus. As asmeniskai irgi pries tokias motinas kurios viesose vietose vedzioja spiegiancias sirenas, kurios net ausis raizo. :) Reikia mokyti vaikus, jei jau kalbe moka, tai turetu tureti toki dalyka kaip gedos jausma. :)
Tamstai irgi reikia disciplinos, turėtų būti gėda žaloti kalbą viešojoje erdvėje šveplavimu :) Beje, būtų įdomu sužinoti, kiek gi tamsta vaikų esi užauginęs, kad taip konsultuoji drąsiai?
Na, mano rasymo stilius cia yra visiskai ne i tema. Bet tai irodo, kad ponia nesugeba priimti kritikos. Kodel? Todel, nes vietoj to, kad argumentuotai apsigintu, ji paima ir iesko menkiausiu smulkmenu prie kuriu galetu prisikabinti. :)
Šį kartą „ponas” :) Pastaba dėl rašymo stiliaus – tai ne „kabinėjimasis”, o kvietimas bendrauti kultūringai. Jeigu skaitys, o gal ir skaito, tie patys vaikai – rodykime pavyzdį, kaip būti kultūringais. O priežasčių gintis straipsnio autorei – nematau. Diskutuoti – taip, bet pats irgi nepateikei rimtų argumentų ar pozicijos. Pirmajame tamstos komentare matau vien tik emocijas.
Visi aplinkiniai dabar tik šnypščia, kandžiojais ir yra blogos nuotaikos. Pamiršta kaip patys vaikus augino, aš pavydžiui nė kiek nebūčiau nustebus tokioje situacijoje ir palaikius mamą, nes kam pirkt nenaudingą daiktą. O gėdos jausmo mažyliai dar nesupranta, jie tik stengiasi pasitenkinti visas savo užgaidas, bet čia jie ir pradeda suvokti kad ne visą parduotuvę reikia nusipirkt, o tai kas būtiniausia ir reikalingiausia.
Na, gėdos jausmo neturi ir vyrai begeriantys ir besišlapinantys ant kampo. Ir dar daug situacijų, kurios žymiai blogesnės nei verkiantis vaikas. Bet niekas nieko nesako. O čia keturių metų vaikas. Šiaip su jomis labai gerai galima susitarti, tik va vakar kaprizas. Nurašau jį kompensacijai už vyresniosios sesers pareigas. Mes aišku grįžusios susitaikėm, tikiuosi verksmų laikotarpis bus trumpas.
tikrai čia toks amžius, gerai, kad kitiems pasiseka jį lengviau pernešti,nors tuo abejoju. Juk vaikai turi išmokt, jog ne viską gali tėveliai nupirkt. O suaugusiems žmonėms reikia būt tolerantiškesniems, geriau būtų pakalbinę mergaitę ir visi kaprizai būtų dingę. Kartais vaikai tokiu momentu svetimų žmonių labiau paklauso. Sekmės auklėjime :)