Petriukas sako tėvui:
– Tėveli…
– Taip, sūnau!
– Gal gali duoti kišenpinigių? Noriu ledų…
– Na, už tai, kad tu toks geras, duosiu tau naują žvilgančią 1 lito monetą!
– Bet… Bet man būtų užtekę ir seno suglamžyto 10 litų banknoto!!
kiaule-taupykle
Foto: Lyga.lt

Situacija žinoma komiška, bet tam ir anekdotas, kad viskas matytųsi stipriau. Jau ne sykį su vyru susimąstėme, kada laikas duoti vaikams kišenpinigių. Kol kas kišenpinigiai paprasti – kas savaitę vyresnioji gauna litą ir deda į taupyklę – „dviračiui“, ten pat keliauja visos rastos monetos, nes savarankiškų apsipirkinėjimų nėra. Tačiau puikiai  pažįsta skaičius iki dešimties ir skiria banknotus, litų ir centų monetas. Taigi, pagal įvairius patarimus ir rekomendacijas kaip ir metas.
Pradinukų mokytojos teigia, kad vaikai gaunantys kišenpinigių jaučiasi užtikrinčiau, labiau pasitiki savimi.  Tą byloja ir tyrimai: kuo anksčiau vaikas gauna galimybę savarankiškai leisti pinigus, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis ims tai daryti protingai. Mokėjimas disponuoti pinigais – tai įgūdis, o ne įgimtas sugebėjimas. Vadinasi, jis turi būti ugdomas. Kokia suma skiriama šiam tikslui priklauso nuo vaiko amžiaus – pradedančiam „planuotojui“, ji turėtų būti mažesnė, visiškai nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties.

Manau, kad kišenpinigių klausimu svarbūs keli aspektai:
– pastovumas, t.y. kišenpinigiai turėtų būti skiriami nuolat. „Proginiai“ kišenpinigiai tikrai nemoko vaiko racionaliai leisti pinigus. Ne sykį mačiau mokykloje, kad net vyresni vaikai absoliučiai nemoka elgtis su pinigais. Važiuodavom į ekskursijas – septintoko visos kišenės pilnos saldainių ir traškučių, o papietaut nebeturi už ką.
– pinigų neturi būti per daug. Turėdamas per daug, jis neišmoks skaičiuoti, nežinos, kur juos tikslingai išleisti. Dažnai vaikai pamiršta grąžą, nebesugalvoja, kaip išleisti pinigus. Kokią sumą skirti – kiekvieno tėvų asmeninis reikalas, tačiau turėtų būti nustatyta  konkreti suma.
– mokyti planuoti ir dalintis. Jeigu vaiką mokysite, kad reikia susiplanuoti biudžetą, atidėti kažkokią tai dalį labdarai ir taupymui, o patys nieko panašaus nedarysite, vaikas gaus labai dviprasmišką informaciją. Taigi reiktų išmokyti gerbti kitų nuosavybę ir protingai ginti savąją.
– pasitikėjimas. Nei vienas iš mūsų nėra tikras, kad paauglys sūnus nenusipirks už kišenpinigius alaus butelio. Tačiau jausdami tėvų pasitikėjimą, dažniausiai stengiasi jo nenuvilti. Taigi reiktų neklausinėti kam išleido gautus pinigus, nes tik darydami klaidas vaikai gali išmokti gyventi. Ir tas klaidas jie turi daryti patys. Statistika gana optimistiška – vaikai iki šešių metų dažniausiai perka glaistytus sūrelius ir sultis (tą patį byloja ir eksperimentai su dukros pasirinkimais parduotuvėje), o pradinukai ir vyresni – limonadą, saldumynus ir kramtomąją gumą.

Reiktų nepamiršti, kad vaikus būtina įtraukti į šeimos biudžeto planavimą, kad jie jaustųsi užtikrintai ir lengviau išmoktų tvarkytis su savo gaunamais pinigais. Be to, jei slėpsite nuo vaikų finansinę situaciją, jie reikalaus brangių daiktų, užmokesčio už savo tiesiogines pareigas – mokymąsi. Ir labai nustebs, kai vieną dieną išdrįsite pasakyti, kad penkto kompiuterinio žaidimo nebepirksite, nes „nėra pinigų“. Neatsimenu kas pasakė, kad „išmok taupyti mažus pinigus ir leisti didelius – tada maži pinigai taps dideliais, o dideli – dar didesniais“. Taigi, pirmą žingsnį – teks išmokyti mums patiems.