Situacija žinoma komiška, bet tam ir anekdotas, kad viskas matytųsi stipriau. Jau ne sykį su vyru susimąstėme, kada laikas duoti vaikams kišenpinigių. Kol kas kišenpinigiai paprasti – kas savaitę vyresnioji gauna litą ir deda į taupyklę – „dviračiui”, ten pat keliauja visos rastos monetos, nes savarankiškų apsipirkinėjimų nėra. Tačiau puikiai pažįsta skaičius iki dešimties ir skiria banknotus, litų ir centų monetas. Taigi, pagal įvairius patarimus ir rekomendacijas kaip ir metas.
Pradinukų mokytojos teigia, kad vaikai gaunantys kišenpinigių jaučiasi užtikrinčiau, labiau pasitiki savimi. Tą byloja ir tyrimai: kuo anksčiau vaikas gauna galimybę savarankiškai leisti pinigus, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis ims tai daryti protingai. Mokėjimas disponuoti pinigais – tai įgūdis, o ne įgimtas sugebėjimas. Vadinasi, jis turi būti ugdomas. Kokia suma skiriama šiam tikslui priklauso nuo vaiko amžiaus – pradedančiam „planuotojui”, ji turėtų būti mažesnė, visiškai nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties.
Manau, kad kišenpinigių klausimu svarbūs keli aspektai:
– pastovumas, t.y. kišenpinigiai turėtų būti skiriami nuolat. „Proginiai” kišenpinigiai tikrai nemoko vaiko racionaliai leisti pinigus. Ne sykį mačiau mokykloje, kad net vyresni vaikai absoliučiai nemoka elgtis su pinigais. Važiuodavom į ekskursijas – septintoko visos kišenės pilnos saldainių ir traškučių, o papietaut nebeturi už ką.
– pinigų neturi būti per daug. Turėdamas per daug, jis neišmoks skaičiuoti, nežinos, kur juos tikslingai išleisti. Dažnai vaikai pamiršta grąžą, nebesugalvoja, kaip išleisti pinigus. Kokią sumą skirti – kiekvieno tėvų asmeninis reikalas, tačiau turėtų būti nustatyta konkreti suma.
– mokyti planuoti ir dalintis. Jeigu vaiką mokysite, kad reikia susiplanuoti biudžetą, atidėti kažkokią tai dalį labdarai ir taupymui, o patys nieko panašaus nedarysite, vaikas gaus labai dviprasmišką informaciją. Taigi reiktų išmokyti gerbti kitų nuosavybę ir protingai ginti savąją.
– pasitikėjimas. Nei vienas iš mūsų nėra tikras, kad paauglys sūnus nenusipirks už kišenpinigius alaus butelio. Tačiau jausdami tėvų pasitikėjimą, dažniausiai stengiasi jo nenuvilti. Taigi reiktų neklausinėti kam išleido gautus pinigus, nes tik darydami klaidas vaikai gali išmokti gyventi. Ir tas klaidas jie turi daryti patys. Statistika gana optimistiška – vaikai iki šešių metų dažniausiai perka glaistytus sūrelius ir sultis (tą patį byloja ir eksperimentai su dukros pasirinkimais parduotuvėje), o pradinukai ir vyresni – limonadą, saldumynus ir kramtomąją gumą.
Reiktų nepamiršti, kad vaikus būtina įtraukti į šeimos biudžeto planavimą, kad jie jaustųsi užtikrintai ir lengviau išmoktų tvarkytis su savo gaunamais pinigais. Be to, jei slėpsite nuo vaikų finansinę situaciją, jie reikalaus brangių daiktų, užmokesčio už savo tiesiogines pareigas – mokymąsi. Ir labai nustebs, kai vieną dieną išdrįsite pasakyti, kad penkto kompiuterinio žaidimo nebepirksite, nes „nėra pinigų”. Neatsimenu kas pasakė, kad „išmok taupyti mažus pinigus ir leisti didelius – tada maži pinigai taps dideliais, o dideli – dar didesniais”. Taigi, pirmą žingsnį – teks išmokyti mums patiems.
Na vaikų turėt greit nežadu, bet labai patiko straipsnis. Kažkas tokio, kas tikrai pravers ateity. Įsimetu į delicious.
Parekomenduosiu draugams, turntiems vaikų ir jų besilaukiantiems. Tiksliau – besilaukiančioms:)
Ačiū už gerus žodžius, rašysiu ir toliau ;)
[…] Ilona Eitnė Tulabienė […]
Sutinku, kad kišenpinigiai turėtų būt pastovūs. Gaunant kartą į pusmetį dovanų, nelabai išeina suprast taupymo, skaičiavimo ir išlaidų planavimo esmę.
Dalis tėvų siūlo pinigus mokėti kaip „algą” už namų ruošos darbus arba dalį jų. Mano įsitikinimu, knygas vaikams perkame, kad jie išmoktų skaityt, ir neliepiame jų užsidirbti.
Aš asmeniškai dar neduodu kišenpinigių (4,5 metų vyras), bet planuoju tai pristatyt ne kaip „uždarbį”, o kaip dalinimąsi. Jei turiu – pasidalinu. Kai neturiu – negaliu pasidalinti. Bent jau mūsų šeimoje šita dalinimosi idėja labai neblogai veikia. Jei vaikis planuoja kokį nors didesnį pirkinį, tada galima sugalvot papildomų kišenpinigių už labai rimtą ir nekasdieninį darbą, pavyzdžiui automobilio plovimas.