Internete (toj giriamoj ir peikiamoj, mamų mėgstamoj SM) perskaičiau patarimą, kaip pasidaryti naminį rikotos sūrį: „Litrą kefyro reikia sušaldyti iki ledo, paskui tą ledą išimti ir perpjauti maišelio turinį pusiau ir padėti ant dviguba merle iškloto kiaurasamčio. Leisti nuvarvėti (maždaug parą). Iš litro kefyro gaunasi 250 g rikotos.“

Taigi parsivežiau namo litrą kefyro ir šaldžiau. Va, šaldyto kefyro gabalai ant lininio rankšluosčio:

Photobucket

Šįryt jau turėjau gražios rikotos masės – švelnios, purios, jau ruošiaus fotografuoti, bet paskambino kolegos ir paprašė, kad atvažiuočiau į darbukus. Tai sudėjau į dubenėlį ir išlėkiau.

Dukroms, žinoma, pakvietėm auklę. Taigi, važiuojant namo jau galvojau, kaip rytoj kepsiu pyragą su namine rikota ir … ką jūs manot? Auklė sako: „Kokia gera varškė buvo šaldytuve, minkšta tokia. Priviriau varškėčių“. Taigi, kaip supratot, produkto nuotraukos nebus. Jei patikėsit mano žodžiu, sūris gavosi minkštas, purus ir tikrai tikęs pyragui. O pasirodo, kad ir varškėčiams. Tiesa, kaina gaunasi 250 g sūrio – 1,7 lito (priklauso už kiek pirksit kefyrą).

Tai va išvada tokia: kai ekspermentuoji, reikia rezultatą kuo skubiau fotografuot arba neit į darbą ir nekviest auklės.

Sėkmės eksperimentuojant.