Toliau tęsiu straipsnelių ciklą apie vaikų daiktus ir žaislus. Šiandien pakalbėkim apie knygas. Jų dabar daugybė įvairiausių – kramtomais lapais, traškančių, čežančių, skirtų skaityti vonioje ir pasakėlėms prieš miegą.
Pirmosios knygos mūsų namuose atsirado kai Mildutei buvo vos keli mėnesiai. Tai vuvo knygelė žaislas su skirtingų fantūrų puslapiais, kuriuos buvo malonu liesti, buvo galima įsikišti į burną ir paragauti. Dabar su tokiomis žaidžia Joris. Perkant knygeles tokiems mažiukams, svarbiausia saugumas – lapai turi būti tvirti, kad mažylis neatsikąstų, be to puslapiai turėtų būtų užapvalinti – kad neužsigautų. Siužetai ne taip svarbu – žymiai svarbiau faktūros ir garsai. Juk tai knygelė-žaislas.
Apie metus knygelės jau ne vien žaislas, bet ir informacijos šaltinis. Sėdint su vaikučiu, galima rodyti įvairius gyvūnus, juos įvardinti, papasakoti, kokius garsus jie leidžia, kokius veiksmus atlieka veikėjai: „Onutė prausiasi”, „Šuniukas loja au au” ir t.t. Čia vėl reiktų neskubėti – siužetus aiškinti tik tada, kai vaikas domisi tuo, kad nupiešta. Geba atpažinti objektus, juos įvardinti.
Apie du metus namuose atsiranda labai daug eiliuotų knygelių – jos lengvai skaitomos, įsimenamos. Nereikia labai ilgų istorijų, pasakų – vaikas nesugeba ilgai sukaupti dėmesio.
Dabar, trejų ketverių mergaitės, labai mėgsta, kad vakarais skaitytumėm pasakas. Tikriausiai pastebėjot, kad vaikai mėgsta ritualus – iš visos knygos pasirenka tas pačias pasakas. Šiuo metu pačios mėgstamiausios – „Katinėlis ir gaidelis”, „Apie senelį ir jo aveles” ir „Kaip katė šuns laišką saugojo”. Nors moka jas mintinai (Mildutės labai puiki atmintis), bet vis tiek kiekvieną vakarą turim jas skaityti. Malonu matyti, kaip vaikai klausydamiesi nusiramina ir užmiega.
Nebijokite vaikams anksti duoti knygų, bet neverskite jų jomis domėtis. Niekas netrukdo mėginti vaiką sudominti – leisti jam pačiam išsirinkti knygą.Tarp kitko, žaidžiant su vaikais labai praverčia ir supermarketų spalvingi kainų bukletai, mamos mėgstamas žurnalas arba albumai su vaiko ir artimųjų nuotraukomis – nes juose vaikai atpažįsta aplinkoje esančius daiktus, save. Tai irgi lyg mokymasis susipažinti su knyga, įdėmiau pažiūrėti į paveikslėlius.
Ir nesistenkite vaikų lyginti su draugės vaikučiu ar sūnėnu – dar sykį pasikartosiu, bet jie unikalūs, taigi ir knygomis domisi taip, kaip jiems atrodo reikalinga. Sėkmės skaitant!
