Press "Enter" to skip to content

Mokausi … dirbti, gyventi, planuoti laiką ir ilsėtis

400536_10151580121018666_1304459844_n

Šis įrašas nebus joks labai pamokantis arba labai reikšmingas – kiekvienas turime vienodą laiko rezervą ir kartais darbaholizmas atima visą gyvenimo džiaugsmą, kartais netgi suabejoji, ar verta planuoti laiką. Nebespėji pasidžiaugti nei braškėm, nei prinokusiom vyšniom, nei kava, kurią išverda pradinukė dukra. Leki leki, ir dar laikas nuo laiko pagrūmoji vaikams – netrukdykite, mama dirba. Tik nesakykite, kad Jums taip nebūna. O jei nebūna – tai arba neturite vaikų, nesate įsisukę į gyvenimo ratą arba jau viską išmokote. Svarbiausia – išmokote vertinti laiką, planuoti ir darbą, ir poilsį.

Pirmas žingsnis į laisvę ir poilsį buvo panašus į Napoleono Bonaparto. Nežinau, kiek tiesos, bet pasakojama, kad jis į laiškus atsakinėdavo kartą per mėnesį – jeigu informacija būdavo nebeaktuali – išmesdavo, jei aktuali – atsakydavo. Taigi, jau buvau apšaukta arogantiška, kad tą pačią dieną nesureagavau į parašytą straipsnį, bet… iškepėm su vaikais pyragą ir pasvaidėm lauke lėkštę. Bendravimo malonumas su vaikais – tai viena vertingiausių mano investicijų. Ir aš tuom didžiuojuosi. Kaip ir savo vaikais. O straipsnis… jeigu jis geras, nepraras aktualumo ir po savaitės, jei ne – tai koks skirtumas, kada jį paskelbi.

Beje, pastebėjau, kad daugelis gyvename tokiu tempu, kad nėra kada net apsidairyti aplinkui. Taip bebėgdami nebematome nei galimybių, nei šeimos, nei aplinkinių. Ir kas blogiausia, kad gyvenime galioja Pareto dėsnis – per 20 proc. laiko padarome 80 proc. darbų, o toliau… tik švaistome laiką smulkmenoms. Tai vienas sunkiausių suvokimų. Bet jis būtinas, kad pradėtum mąstyti, kad neverta laukti, kol galėsi pailsėti senatvėj, nes tos senatvės gali ir nebesulaukti. Juk ir indėnų patarlė byloja, kad nuo kritusio arklio verta nulipt. O įsisukus į rutinos ir bėgimo spąstus, labai sunku pastebėt, kad arklys jau kritęs.

Nesakau, kad tai labai ypatingi atradimai, nes visi žmonės žino daugelį dalykų. Ir turi ką pamokyti kitus, bet… visus geriausius principus sunkiausia taikyti sau. Pats sau esi griežčiausias vertintojas, griežčiausias darbdavys, bet ir daugiausia nuolaidų gali pritaikyti.

Tai va, šią vasarą daug skaitau, daug rašau ir daug planuoju. Darau tai, ką labai senai turėjau padaryti, kol neperdegiau. Vienintelė paguoda, kad geriausias laikas pradėti yra – DABAR. Ne teityje, ne vakar. Ir pradedu  nuo sėkmių žurnalo, kad galėčiau padėti ne tik sau, o kitiems. Tegu ne pačiu maloniausiu būdu, bet vis tik tai. Šiemet mačiau visus dukrų ir sūnaus koncertus, jų susižavėjusias akis laukiančias pritarimo. Ir džiaugiuosi, kad išmokau rasti laiko. Be to darau darbus, kurie teikia džiaugsmą – ruošiu paskaitas, vedu seminarus. Va ir dabar prie vieno įdomaus dalyko dirbu – noriu paruošti straipsnius apie brolių, sesių ir tėvų su vaikais konfliktų sprendimo būdus. Nes jau senai supratau, kad reikia mokyti, o ne drausti, atimti ir barti. Deja,  to nesupranta kai kurie politikai, bet dabar visai ne apie juos.

Ir Andrius Mamontovas apie tą patį:

Pasidalinkite su mumis savo atradimais.

Geros dienos.