Geriausias šiandienos visuomenės oratorius
Iliustracija iš wikipedia.com

Iliustracija iš wikipedia.com

Oratorystės menas ir jo svarba žinoma nuo pačių seniausių laikų. Visi esame girdėję apie žymiuosius senovės graikų ir romėnų filosofus – oratorius – Platoną, Ciceroną, Isokratą, Marką Antonijų ir kitus. Tačiau keičiantis epochoms, keitėsi ir oratoriaus paveikslas. Drįsčiau teigti, kad šiandieniniai oratoriai nebėra tokie išprusę eruditai, kokie buvo senovėje, nes šiandien oratoriumi vadinamas kiekvienas kokiai nors auditorijai kalbantis žmogus, jam nebetaikomi tam tikri kokybiniai kriterijai. Šiandieniniam oratoriui užtenka turėti tik vidinio žavesio, charizmos, malonaus balso tembro ir tikėti tuo, ką jis sako, o senovėje oratoriai buvo vadinami „gerais vyrais, turinčiais iškalbos patirtį“. Kyla klausimas – kuo skiriasi tie „gerieji vyrai“ anksčiau ir dabar? Anksčiau oratoriai turėjo būti visapusiškai išprusę, garbingi, sąžiningi, teisingi, drausmingi, pareigingi, atitinkantys senovės romėnų gyvenimo principus apibrėžiantį idealą, nes retorika tuo metu formavo visuomenines ir politines viešojo gyvenimo normas. Šiandien būti tuo „geru vyru“ yra daug lengviau, nes niekas nebesigilina į oratoriaus asmenines savybes, jo išprusimą.

Kalbant apie retorikos meną ir jo įtaką žmonėms, norėčiau išskirti Martiną Liuterį Kingą Jaunesnįjį – amerikiečių dvasininką, įžymų afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderį ir aktyvistą. M. Liuteris Kingas tapo žmogaus teisių judėjimo ikona – jo kalba „Aš turiu svajonę“ yra laikoma retorikos meno šedevru. 1963 m. rugpjūčio 8 dieną žygio į Vašingtoną metu M. Liuterio Kingo nuo Linkolno memorialo laiptų pasakyta kalba buvo reikšmingas Amerikos pilietinių teisių judėjimo momentas. Kalba, kurios klausėsi daugiau nei 200 tūkstančių pilietinių teisių judėjimo šalininkų, yra laikoma viena iš didingiausių ir garsiausių kalbų visoje žmonijos istorijoje. 1999 metais viešųjų kalbų mokslininkai šią kalbą išrinko geriausia XX amžiaus Jungtinėse Valstijose pasakyta kalba. Martinas Liuteris Kingas tapo jauniausiu žmogumi, gavusiu Nobelio taikos premiją. Ši premija jam buvo suteikta už nuopelnus bei pastangas pilietinio nepaklusnumo akcijomis, siekiant užbaigti rasinę diskriminaciją.

Turbūt visi esatę girdėję ir žinote Algirdą Kaušpėdą – žymų architektą, legendines roko grupės „Antis“ įkūrėją ir vieną iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių. Algirdas Kaušpėdas, jo asmenybė, nuomonė ir pasakyta vieša kalba man įstrigo po šiųmetinio Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo. Būtent Algirdą Kaušpėdą aš laikyčiau geriausiu šiandienos visuomenės oratoriumi.

Per šį Pasaulio jaunimo susitikimą A.Kaušpėdo pasakyta vieša kalba sulaukė ypatingai didelio dėmesio ir buvo palydėta garsiais plojimais. Pacituosiu keletą ištraukų iš šios kalbos: „Tautos migracija gali padėti, o ne pakenkti Lietuvai. Šiuolaikinė migruojanti Lietuva gali padėti lengviau integruotis į pasaulį ir turtinti tapatybę. Neskubėkime kiekvieno išvažiuojančio lietuvio apšaukti emigrantu, – ragino A.Kaušpėdas. – Didžiausia mūsų problema yra ne emigracija, o demografija. Todėl kreipiuosi į jus – gimdykite, gausinkite Lietuvą. Tauta – ne vien „Švyturio“ alus ir krepšinio pergalės, tai yra mūsų įsipareigojimas vienas kitam gerbti, kurti, mylėti, – kalbėjo pranešėjas. – Lietuvybė turi įgyti naują kokybę. Neišsiversime be naujų išmanių lyderių, kurie suformuos intelektinį tautos stuburą. (…) Mes, lietuviai, turime mokytis mylėti kitą, mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti. Mokytis gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Mokytis tikėti, kad galime būti puikūs – tada tokie ir tapsime. Dabar esą visi svajoja būti milijonieriais. Architektas pakvietė susirinkusį jaunimą balsuoti, ką rinktųsi – tris milijonus milijonierių ar riterių Lietuvoje. Už pirmuosius rankas pakėlė vos vienas kitas žiūrovas. „Turėti ar būti – štai klausimas. O gal įmanoma suderinti: Lietuva – turtingų riterių šalis?“ – retoriškai klausė „Anties“ lyderis. „Vytis galėtų reikšti šviesos ir tiesos karį, tviskančiu kalaviju vaikantį tamsumas.

Koks galingas ženklas! Mes tebeieškome įvaizdžio, nors seniai jį turime. Lietuva – šviesos ir tiesos riterių šalis“, – pakilūs pranešėjo žodžiai sukėlė auditorijos plojimų bangą.

Manau, kad ši pasakyta vieša kalba privertė jaunimą susimąstyti apie savo dvasines ir moralines vertybės, paskatino pagalvoti apie patriotiškumo jausmą ir dar kartą įtikino, kad materializmas nėra gyvenimo siekiamybė. Aš pritariu šiam žmogui, kuris turėjo daug galimybių išvykti svetur ir padaryti įspūdingą karjerą, tačiau jis pasirinko gyventi tėvynėje ir čia puoselėti savo idėjas bei darbus.. Manau, A.Kaušpėdas turi visas asmenines savybes, būdingas senovės „geriems vyrams“. Visi galime tik pavydėti ir didžiuotis A.Kaušpėdo iškalba, charizma, pozityvumu ir išmintimi, kuri per visą jo gyvenimą „keliavo“ kartu su muzikiniu ir lyderystės talentu.

Kalbant apie A.Kaušpėdą ir kitus oratorius, dažnai kyla klausimas – „Oratorystė – įgimtas talentas, Dievo dovana ar išmokimas?“. Žymi politikė Nijolė Oželytė, pagarsėjusi savo emocingomis ir drąsiomis viešomis kalbomis, teigia, kad visos kalbos yra tiesiog gudri spekuliacija – retorika yra tai, ko nėra. Pasak jos, oratorystės menas yra reikalingas apkvailinti minias žmonių, pasitelkiant į pagalbą keletą šokiruojančių žodelių. Ypač tuo naudojasi politikai ir rinkodaros specialistai, nes jiems retorika yra reikalinga apgaudinėti visuomenę ir parduoti produktą. Visgi drįsčiau teigti, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tačiau oratorystės menas yra labai galinga jėga, kuri abejingų nepalieka, tik skiriasi to meno panaudojimo tikslai.

Taip pat galima teigti, kad dažniausiai didžiulio klausytojų dėmesio sulaukia tos viešos kalbos, kurios pamini opias visuomenės problemas – rasinę diskriminaciją, emigracija, asmenybių degradavimą, sumaterialėjimą. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai yra labai galinga jėga, kuri gali kiekvieną žmogų sunaikinti arba pakylėti, o tai priklauso tik nuo pačio žmogaus elgesio su turtais. Nors sakoma, kad ne piniguose laimė, tačiau galima ta laime dalytis su artimaisiais arba visu pasauliu, galima pagydyti sunkiai sergančius arba padėti skurstantiems. Patys žymiausi pasaulio oratoriai yra turtingi savo vidumi, savo mintimis ir idėjomis, kuriomis jie dalinasi su visu pasauliu, todėl belieka tik priimti arba pasmerkti jų gyvenimiškas tiesas ir įžvalgas.

Žmonės oratorystės meno mokosi ir jį tobulina jau daugiau kaip 2500 metų. Viešo kalbėjimo įgūdžiai išlaisvina ir sustiprina kiekvieno žmogaus asmenybę, o tai yra nepaprastai galinga ir svarbi priemonė siekiant įkvėpti, įtikinti ir valdyti klausytojus. Taip pat oratorystė kiekvienam iš mūsų padeda tapti kritiškai mąstančiais, vertinti ir suprasti skirtingus požiūrius, susidaryti savo nuomonę ir ją ginti, lavinti įžvalgą. Kasdieniniame gyvenime visos šios savybės pakelia asmenybės vertę. Šiuolaikiniai darbdaviai gerus bendravimo įgūdžius ir laisvą elgesį prieš minią žmonių prideda prie ieškomų būsimų naujų darbuotojų vienų svarbiausių savybių, o tai yra ypač aktualu jaunimui.

Written by Simona

Simona mėgsta keliones, psichologinio pobūdžio literatūrą, kiną, teatrą, muziką, madą, fotografavimą.

This article has 1 comment

  1. Emilija Reply

    Pastaba – oratorius, kuris manipuliuoja auditorija nėra vykęs, N. Oželytė bando apibūdinti kas yra tas geras oratorius, tačiau pažiūrėjus jos kalbinius gebėjimus aišku viena – tobulėti yra kur. Ir šiandien oratorius turi būti doras žmogus, visai kaip ir anksčiau, galbūt tai nebėra taip akcentuojama, tačiau žmonės, kurie bent kiek prisilietė prie oratorystės meno, žino, kad egzistuoja RAKTAS į retorinę sėkmę (anglų kalboje vartojama CREAM), tam tikros taisyklės, kurių paisymas yra būtinas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *