„Teigiamos” ir „neigiamos” emocijos – ar tokios egzistuoja?

Nuo to laiko, kai pagalba kitiems tapti laimingesniais, pasidarė mano profesine veikla, nuolat tenka susidurti su klausimais apie jausmus(emocijas).

Vienas, mano nuomone, svarbiausių klausimų: kas atsakingas už jausmus, kuriuos jaučiame?

Emocijos kyla kiekvienam mūsų – jų yra keletas pagrindinių: baimė, pyktis, liūdesys, gėda ir laimė. Iš jų galima sudėlioti daugybę tarpinių, tačiau, kol kas į detales nesigilinsime. Pirmos keturios dažnai vadinamos „neigiamomis“, mat jas jausti nemalonu. Laimė – priešingai, tai „teigiamas“ jausmas.

Kaip yra iš tikrųjų? Pravartu būtų, į savo emocinį aš, žiūrėti kaip į kūną. Jei mes daugiau–mažiau rūpinamės savo kūnu: valgome, ilsimės, sportuojame, užsiimame higiena, lygiai taip pat turėtume rūpintis ir savo emociniu „kūnu“. Jam reikia maisto (stimuliacijos), poilsio, treniruočių (protinio darbo), higienos (meditacijų, saviugdos).

Kūnas jaučia įvairiausius pojūčius – skausmą, prisilietimus, šilumą, šaltį… Gali kilti mintis, kad skausmas, – labai nemalonus pojūtis, ir gal būtų visai nieko jo nejausti. Tačiau, kas tada nutiktų? Dėl nejautros patirtume nuolatinius sužeidimus – nuolat kur nors įsidurtume, įsipjautume, nudegtume, ar nusibrozdintume. Nepaisant jų, ištikus rimtesnei organizmo krizei, pavyzdžiui sugedus dančiui,  ar prasidėjus ligai, galėtume numirti, nejausdami kad mūsų organizme vyksta uždegiminiai procesai… kol nenukristų kokia ranka.

Skausmas, nors ir nemalonus patyrimas, signalizuoja apie tai, kad su mumis kažkas negerai. Ir kad turime kuo greičiau imtis priemonių, norėdami pašalinti jo šaltinį. Būtent, šaltinį, o ne simptomą! Jei suskaudo dantis, o mes slopinsime skausmą nuskausminamaisiais, jei nesiimsim priemonių gedimui pašalinti, mūsų laukia liūdna pabaiga.

Kaip su emocijomis? Turiu pripažinti, kad šioje srityje nemažai žmonų „vartoja nuskausminamuosius“ itin didelėmis dozėmis. Štai todėl posakis, „neigiamos emocijos“, toks populiarus. Juk nesmagu jausti skausmą, ar deginimą? Tai kodėl reiktų jausti emocinį skausmą? Kad jo nejaustų, žmonės įvairiais būdais save slopina – alkoholiu, nikotinu, narkotikais, maistu, seksu, darbu… ir t.t. Jie daro viską, kad tik nejaustų to, kas juos baugina ir neramina – jausmų, su kuriais nežino ką daryti. Kitaip tariant jie bėga, be perstojo bėga, nuo savęs ir problemų, vietoje to kad apie jas pagalvotų ir išspręstų. Blogybė čia ta pati kaip ir su kūno skausmu, jei nepašalinsime priežasties kodėl jis kyla, jausime jį tol kol priežastis dings – mirs tam tikra mūsų emocinė dalis. Tik jei tai mūsų viduje, ar galime pabėgti? Bėgant įsijungia apsaugos mechanizmai – disociacija, kurios dėka tas apmirusias savo dalis užslopiname, arba racionalizuodami patirtą skausmą, arba tiesiog nukreipdami dėmesį (tai irgi yra emocijų malšinimas).

Ką daryti? Visų pirma reiktų sąmoningai pripažinti, kad jaučiate jausmą. Nesvarbu kokį – tiesiog stebėkite save, tarytum iš šono. Kai jau galite identifikuoti koks tai jausmas (vienas iš penkių), pagalvokite ką su juo „daryti“, ką jis jums „sako“? Paklauskite savęs: „ar jau kažkada tai patyriau“? Kas vyko tada? Ar situacija panaši? Ir jei randate tapatybių – galite daryti išvadas, gal kartojate tas pačias klaidas. Akivaizdu, patiriate tai, ko jūsų emocinis aš nenorėtų patirti.

Taigi, jausmai nėra geri ar blogi. Jie tiesiog yra, būtini, kad suprastumėte, jog jūsų gyvenime reikia kažką keisti – gal tai santykiai, gal darbas, gal aplinka, arba priešingai, laikytis pasirinkto kurso. Ir, žinoma, jei riekia – kreipkitės pagalbos pas tuos žmones, kurie gali padėti jūsų emociniam aš.