Press "Enter" to skip to content

Mokytojo profesija

soimfifty/nuotrauka

Mokykloje su vyresniųjų klasių mokiniais tenka kalbėtis ar verta rinktis mokytojo profesiją. Mane žavi vien tai, jog jie ryžtasi galvoti apie tokį pasirinkimą ir svarsto visus pliusus bei minusus. Pripažinkime, ilgą laiką vyravo tendencijos, jog šią profesiją rinkosi tie, kuriems nelabai buvo iš ko rinktis. Nemanau, kad galėjo padėtis pasikeisti ir po privalomojo motyvacinio testo įvedimo. Pasak vienos abiturientės ji abejoja ar testu galima pamatuoti motyvaciją dirbti mokykloje. Jei žmogus sugeba (turi talentą) mintis dėstyti tiek žodžiu, tiek raštu, jam tikrai pasiseks viską atlikti gerai. Tačiau ar tai gali padėti atskleisti jo motyvaciją dirbti pedagoginį darbą – aš tuo labai abejočiau.

Palikime motyvacinius testus nuošalyje ir pažvelkime į mūsų mokyklas ir ten dirbančius pedagogus. Pasak švietimo viceministrės N. Putinaitės “…būtent mokytojas yra bendrojo lavinimo ir jauno žmogaus ugdymo pagrindinis atramos taškas…”. Sakant paprasčiau – mokytojas yra pavyzdys. Matydamas teigiamą pavyzdį jaunas žmogus bando su juo tapatintis ir rinktis pastarojo gyvenimo kelią. Logiškai įvertinus viceministrės žodžius ir pridėjus dabartines mokytojo profesijos pasirinkimo tendencijas tenka konstatuoti – nelabai koks tas mokytojo pavyzdys.

Kalbu ne apie mokytojų elgesį arba manieras (nors tai svarbu). Jaunimas didesnį rūpestį mato jo darbe. Popierizmo, darbų taisymo, pasiruošimo pamokoms, savo laisvo laiko aukojimo santykis su gaunamu atlygiu (tiek piniginiu, tiek emociniu). Šiame kontekste tiktų vieno atlikto tyrimo išvada, kurioje teigiama, kad didžiausią stresą mokytojams kelia darbo aspektai, kurie tiesiogiai nėra susiję su mokymu, pedagogine veikla (tai įvairios ataskaitos, planai, vaidmenų gausa, menkas atlyginimas). Tarp viso mokyklinio biurokratizmo dingsta kūrybiškumas, atsipalaidavimas, džiaugsmas savo veikla. Pagrindinis mokytojo tikslas ir pašaukimas paskęsta popierių krūvoje.

Ar mokytojo profesija yra patraukli šiandienėje Lietuvos visuomenėje? Kad ji nėra prestižinė – faktas. Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, kiek jaunuolių jums yra prasitarę norintys tapti pedagogais. Geriau teisininkas, ekonomistas, architektas, odontologas. Perspektyvu, didelis atlyginimas, karjera. Svarbiausia ne pedagogas. Nemaža dalis žmonių teigia, jog mokytojai be reikalo skundžiasi turėdami ilgas vasaros atostogas ir nedirbdami jokio fizinio darbo. Gal ir tiesa. Tačiau niekas nelinkęs kalbėti kokius lūkesčius privalo pedagogas pateisinti visus tuos 10 mėnesių. Mokykloje formuojamas rytojaus žmogus su savo pasaulėžiūra, gebėjimais, žiniomis. Firmos direktorius ar valstybinės įstaigos vadovas, norėdamas pamatyti savo būsimus darbuotojus (pavaldinius) turėtų apsilankyti mokykloje. Čia jie gali pamatyti savo veiklos ateitį. Ar ji tenkintų juos – kitas diskusinis klausimas. Faktas tas, jog už tokią ateitį lieka atsakingas mokytojas.

Padėtis nėra tragišką. Mes tikrai turime gerų pedagogų. Tikiu, kiekvienas galėtumėm prisiminti bent vieną mums labai patikusį mokytoją, jo laikyseną, kalbą, naudotus mokymo metodus. Visos ugdymo įstaiga turi savo „vedlius“, kuriais gali didžiuotis. Norėtųsi, jog jie taptų siektinais mokytojo profesijos pavyzdžiais jaunajai kartai.

 

3 komentarai

  1. ryžas ryžas 2012 02 18

    [čia atėjo piktas ryžas adminas ir viską išcenzūravo. taip atsitiks su visais komentarais, kuriuose keywordas bus naudojamas vietoj vardo, o vėliau tokie komentatoriai bus traukiami į spamerių sąrašą.]

Comments are closed.