Labdaringas renginys su meno kūrinių aukcionu „Vilties žiedas“

Gražinos istorija

Statistika mus gąsdina procentais apie per vėlai diagnozuotą krūties vėžį ir muojuoja skaičiais paremtu šūkiu, kad sveikatą reikia tikrintis nuolat. Tačiau kai iš už skaičių šmėsteli draugės veidas, statistika staiga tampa labai gyva…

Gražinai dabar 32 metai, jos „sąskaitoje“ jau ne viena operacija. Pirmoji – sulaukus vos dvidešimt dvejų.

Kaip prasidėjo tavo istorija? Užčiuopei guzelį ar perskaitei straipsnį ir nusprendei pasitikrinti?

Užčiuopiau. Kelias savaites jaučiau, kad man vis niežti, bet jokių odos pakitimų neradau. Guzelis buvo nemažas, tad aš gana lengvai jį „aptikau“. O vėliau ir gydytoja patvirtino, kad guzelis egzistuoja.

Kokios mintys aplankė, kai supratai, kad „kažkas yra“?

Pirmoji mintis – nueiti pas gydytoją. Kai nežinau ko nors, nežinau ir baimės jausmo apie tai, tad mintys nebuvo tamsios.

O toliau vykau į Santariškių Onkologijos skyrių ir praleidau ten daug laiko, kol pagaliau papuoliau pas chirurgą ir išgirdau klausimą „kaip žiūrite į operaciją“? Atsakymo ilgai neieškojau – jeigu reikia, tai gerai.

Papasakok apie Onkologinio skyriaus atmosferą. Pokalbius. O gal Tylą?

Laimei, man teko gulėti palatose, kur vienos kitoms kėlėme nuotaiką ir palaikėme viena kitą.

Be savęs labiausiai įsiminiau dvi moteris: vieną jauną, kokių trisdešimties metų (man tuomet buvo 22 m.), kitą vyresnę, gal penkiasdešimt penkerių. Jaunesnė moteris sirgo vėžiu ir jau buvo po keleto chemoterapijos procedūrų, bet atrodė ir elgėsi taip, lyg būtų sveikesnė už mane. Ją nuolatos lankė vyras ir vaikai, ir nemačiau, kad kurio nors akyse būtų liūdesys, gailestis ar apskritai nusiteikimas, kad žmona ir mama nepasveiks.

Vyresnė moteris taip pat sirgo vėžiu. Ji negalėjo pati vaikščioti, ją nuolatos prižiūrėjo vyras, kartais ateidavo moteris perrišti žaizdotų kojų. Pamenu, atvežė ją po operacijos (buvo pašalinta krūtis), o po kelių dienų ji juokaudama rinkosi protezą. Moteris pati nevaikščiojo, bet jos optimistinis požiūris, kitų palaikymas ir šypsena perpildydavo palatos gyventojas.

Ir aš. Laukiau savo eilės. Žiūriu, viena lova nuvažiavo, kita atvažiavo. Taip pusė dienos. Girdžiu raginimą pasiruošti, tuoj važiuosime į operacinę. Kalbėti jau nesinori. Jaučiu nerimą. Ir… nepatikėsite – smalsumą. Važiuoju lovoje dideliame lifte, paskui ilgais koridoriais – jausmas, kaip filme. Pagaliau mane palieka tamsiame kambaryje, šalia kita lova su kalnu antklodžių užklota moterimi – ji jau grįžta.

Galvoju, gal pabėgt?… bet kur pabėgsi nuo to, kas yra tavyje. Prisiminiau, kad laikas save padrąsinti ir parodyti visiems, kokia aš didelė ir nieko nebijau. Įvažiuoju į operacinę. Guldo kryžium ant stalo ir … suriša merliukais rankas. Pamenu, po vaistų suleidimo, prieš pat sąmonės praradimą, galvojau: kaip ilgiau neužmerkti akių, nes pagalvos, kad jau vaistai suveikė ir ims mane pjauti. Bet staiga pajutau, kad neužtenka oro, ir… laikas išnyko. Vos nubudusi palatoje, išklotoje plytelėmis, pagalvojau: ar pavyko operacija? Ar mano augliukas nebuvo supiktybėjęs? Laimei, man preliminaraus atsakymo ilgai laukti nereikėjo  – diagnozė išvengė žodžio „vėžys“, apsiribojo lakonišku ir guodžiančiu – „fibroadenoma“.

Panašiai, po kelerių metų praėjo ir antroji operacija, gal mažiau buvo jaudulio dėl paties proceso, kaip viskas vyks. Tik kiek baugino klausimas: kiek dar jų bus? Šalia moteris sako – aš penktą kartą…

Kaip gyvenai po operacijų? Ar kažkas pasikeitė?

Ėmė keistis jau tada, kai atsiguliau į ligoninę. Kai ten patenki, visa buitis ir šurmulys nebetenka galios, lieki tik tu ir tavo liga. Tada ir užsimezga „dialogas“. Tiek, kiek sugebi išgirst, pajust… kaip toliau gyventi, ką darei ne taip. Ar pasikeitė kažkas po šių patyrimų? Greičiausiai, ne. Bet kad ėmė keistis, tai tikrai.

Tačiau iki pasikeitimo, kurį šiandien jaučiu, reikėjo dar keleto operacijų.

Žinau viena, jokia liga nėra atsitiktinumas, nėra bausmė už kažką. Viską susikuriam patys gyvendami taip, kaip nusprendžiame gyventi, arba gyvendami nesusimąstydami, pavėjui. Susirgus geriausia išeitis – pamilti savo ligą.

Kaip žiūri į gyvenimą dabar?

į gyvenimą žiūriu kaip į didžiulę dovaną. Kiekviena diena – man tarsi naujas gyvenimas. Jeigu tą dieną aplanko liga, aš ją stengiuosi išgyventi. Nebesakau: aš drąsi, bet ieškau jos atsiradimo priežasties savyje.

Nebeliko gyvenimo prasmės klausimo. Nes gyvenimas ir yra prasmė. O gyvenime man svarbiausia – žmonės. Jie „praeina“ taip pat ne atsitiktinai.

Ir labdaringas renginys „Vilties žiedas“ tavo gyvenime atsirado neatsitiktinai?

Mintis padovanoti pačios kurtų gvazdikų iš organzos kilo spontaniškai, kalbantis su drauge apie labdaringą renginį, skirtą surinkti lėšų krūties vėžio diagnostikai. Pažiūrėjau į renginio svetainę, užmačiau gvazdiko motyvą ir užklausiau, kuo galiu būti naudinga: gal suverti 100 gvazdikų, kurie būtų panaudoti detalėms vakaro metu?

Idėja patiko, bet laiko buvo likusi vos savaitė, todėl sutarėm su organizatoriais, kad tai bus vėrinys.

Tiesa, „susivėrė“ mažyčių rožių vėrinys. Gal kitais metais ši gėlė taps labdaringo vakaro ir moterų vilties simboliu?

Labdaringas renginys su meno kūrinių aukcionu „Vilties žiedas“ šiemet įvyks balandžio 28 d., 18 val. Visos jo metu surinktos lėšos bus skirtos pirkti stulpelinėms biopsinėms adatoms bei krūties žymekliams. Šios, krūties vėžio diagnozavimą palengvinančios priemonės, bus padovanotos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių onkologinėms ligoninėms.

Written by Rimantė Gasparaitienė

Rimantė visada ir visur stengiasi gyventi ir elgtis harmoningai ir ekologiškai. Daugau nei metus su vyru ir trim vaikais keliauja po Italijos platybes ir labai kryptingai džiaugiasi kiekviena diena.

This article has 1 comment

  1. Asta Reply

    Pažįstu šią merginą, dabar pažįstu labiau…. Tikrai, ji visada pilna optimizmo visame. Žaviuosi. Pastebėjau, kad į mano pažįstamų trisdešimtmečių ir vyresnių ratą vis dažniau įsibrauna pašalinis – vėžys. Žiauru ir norėtųsi jį palaikyti už durų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *