Vaikai dažnai nenori eiti į mokyklą, kur nuobodu, kur niekas nepaaiškina, kodėl reikėtų mokytis, kur pamokų medžiaga išdėstoma sausai ir neįdomiai. Pagaliau, kur pati aplinka slegia.

Ar esate patyrę jausmą, kai mokykloje, neįdomių pamokų metu, norėdavosi nugrimzti į saldų miegą?

O kokia turėtų būti ideali mokykla, į kurią norėtųsi eiti ir kurioje būtų smagu mokytis?

Šis dviejų dalių straipsnis kaip tik apie tai. Pirmojoje dalyje pasvarstymai, kokios turėtų būti įdomios pamokos ir  geri mokytojai, antrojoje pavyzdžiai (realūs, beje), kaip turėtų atrodyti mokykla, kad į ją norėtųsi eiti.

Taigi, prisiminkime, kaip mokyklos atrodo, ir pabandykime įsivaizduoti, kokios jos galėtų būti.

 

Kam man ta chemija?

“Vaikystėje labiau norėdavau žaisti, negu mokytis”, – prisipažino Gluk Media, beje, šiemet Vilniui padovanojusios “Stebuklingųjų Kalėdų” pasaką, kompanijos bendraturtis Bogdanas Karpovičius.

Turbūt ne vienas prisimenate nuobodžias pamokas ir galvoje kirbėjusius klausimus: „Na ir kam man ta fizika/chemija/matematika/literatūra/kūno kultūra?“ (čia kiekvienas galėtume įdėti savo nemėgto dalyko pavadinimą).

Man, pavyzdžiui, būdavo kančia sėdėti per chemiją.

Mokytoja užversdavo begale formulių, kurių nelabai suprasdavau ir nenorėdavau gilintis į uždavinių sprendimus. Vėliau išmokau: tą lyginant su anuo gaunasi toks rezultatas, bet vis tiek nežinojau, kam man tos neįdomios žinios reikalingos.

Man tiesiog trūko paaiškinimo, kodėl svarbu išmanyti šį dalyką, kaip tai gali praversti ateityje, pagaliau, ką chemijos mokslas davė žmonijai (skambiai čia išsireiškiau).

Jeigu mokytoja būtų atnešusi paprasčiausią mineralą ir pasakiusi, kad jo sudėtį gali padėti suvokti chemija, manau, kad jausčiausi kur kas labiau motyvuota gilintis į šį mokslą.

Lygiai taip pat niekas nepaaiškino, kodėl svarbu mokėti rašyti kūrinių interpretacijas, kodėl naudinga išmanyti natas arba koks tikslas per kūno kultūros pamokas bėgioti krosus.

Tas supratimas atėjo vėliau, jau suaugus. Bet būtų buvę gerai, jeigu būčiau tai žinojusi dar būdama vaiku. Tuomet gautos žinios būtų kur kas gilesnės ir dabar reikėtų mažiau googlinti, siekiant atsakyti sau į vieną ar kitą klausimą.

 

Mokytojai blogeriai

Žinoma, yra pedagogų, sugebančių intriguoti, pasakoti taip, kad mokiniai stengtųsi nepraleisti nė vieno jų ištarto žodžio.

Yra nemažai ir tokių mokytojų, kurie žengia koja kojon su naujovėmis.

Kai kurie jų pildo interneto tinklaraščius, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Narbutas arba geografijos mokytojas, besislepiantis po Altajaus pseudonimu.

Manau, kad tokie mokytojai jų mokiniams vien dėl savo laisvalaikio leidimo būdo – blogų rašymo – atrodo progresyvūs ir įdomesni.

Kai kurie mokytojai padaro daugiau, negu priklauso pagal programą vien tam, kad moksleiviai šio to išmoktų, kad jiems būtų įdomu.

Pavyzdžiui, mūsų rusų kalbos mokytoja, supažindindama su rusų literatūros klasika, nepatingėdavo mums smulkiai nupasakoti netgi apie tai, kokius patiekalus aptariamų knygų veikėjai valgydavo ir patarti, kaip juos pasigaminti patiems.

Panašūs pedagogai itin gerbiami, o moksleiviai juos atsimena gana ilgam.

Deja, taip elgiasi ne visi, nesgi ne visi eina mokytojauti iš pašaukimo.

 

Paverskime mokslą žaidimu

Pamokų nedaro įdomiomis ir sausai  bei neįdomiai pateikiama mokymosi medžiaga.

Mano jau minėtasis B.Karpovičius mano, kad moksleiviams mokymasis turėtų būti veikiau kaip įdomus žaidimas, o ne kaip prievolė, todėl siūlo ruošiant mokymosi programas nevengti pasitelkti moderniąsias technologijas.

Esą, jeigu dalykai būtų mokyklose mokomi įdomiai, mes turėtume kur kas daugiau enšteinų, niutonų ar kitų genijų.

Kaip, jo manymu, galėtų atrodyti įdomios pamokos, neperpasakosiu. Geriau patys pasižiūrėkite filmuotoje medžiagoje iš gruodį įvykusios TEDxVilnius konfernecijos: