Justinas Marcinkevičius (1930-2011)
Ir meilė duonoj…
Ir meilė duonoj, ir gėlė balse:
Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.
Tai kas gi tu – ar kūnas, ar dvasia,
Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?
Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy
Suspaudžia širdį vasaros didumas.
Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi
Į žemę pelenas, į dangų dūmas.
Žvakelė Didžiam Žmogui. Ne viena karta dar užaugs su jo eilėmis, cituos, džiaugsis, verks ir mylės. Tegul ilsis.
