Motina ir Pasaulis

Lietuvybė nyksta

Pasaulio raidos istoriją ne vienerius metus tyrinėjęs A.Lileika sako atradęs žmoniją griaunančių įvykių priežastį. Jis kalbėjo, niekas nenutinka šiaip sau – nei konfliktai, nei karai ar teroristiniai išpuoliai. Esą dėl nesantaikos pasaulyje kalti yra vyrai, ilgainiui sukūrę žmonijos būvį pagal save. Pasak tyrinėtojo, stiprioji lytis genetiškai užprogramuota kovoti ir konfliktuoti, tad, kol Žemėje vyraus vyriškosios ideologijos, taikai ir gerovei vietos bus maža. Laisvasis filosofas siūlo vadžias griebti moterims motinoms, kurios sugebėtų visas problemas išspręsti taip, jog mažiausiai septynios kartos mėgautųsi ramybe.

Nepriklausomas istorijos tyrinėtojas A.Lileika sako, kad jį domina visi svarbiausi žmonėms klausimai – ekonomika, filosofija, psichologija, švietimas: „Mano dėmesį patraukia, kokie įvykiai lemia žmonių, ypač – lietuvių, gyvenimą. Man įdomu, kas mes esame, kodėl – lietuviai, europiečiai, kodėl pasirinkome laisvosios ekonomikos modelį ir gyvename demokratijoje, kodėl išpažįstame krikščionybę, o ne islamą. Mane domina visi būties klausimai, susiję su aplinka, kurioje gyvename.“

Pašnekovo teigimu, būtina visiems, ypač lietuviams, žinoti savo tapatumą, nes kitaip mūsų tauta išnyks maždaug po 50 metų. Vyriškis mano, kad jei tautiečiai nekeis požiūrio į gyvenimą, mūsų neliks, ir labai greitai.

„Lietuva, lietuvybė nyksta kaip reiškinys. Pradėkime nuo paties žodžio „signataras“. Žodžių derinyje Nepriklausomybės Akto signataras yra tik vienas lietuviškas žodis – „nepriklausomybės“. „Signataras“ yra kilęs iš angliško žodžio „parašas“, o „aktas“ – nuo „veiksmas“. Tai įrodo, kad savo tapatumo mes nebeturime, tik anglišką, rusišką. Tokia yra akivaizdi tikrovė. Pažvelkite į žodyną ir patys įsitikinsite, kad lietuviai jau kalba ne gimtąja kalba. Ji jau tampa praeitimi, vadinasi, ir tauta tampa praeitimi,“ – sakė A.Lileika.

Betonas pakeitė žemę

Pašnekovas sakė, kad kalba yra būdas bendrauti. Jei lietuvių siekis yra būti ne gimtosios šalies, o pasaulio bendruomene, iškart visi turėtume priimti vieną, tarkim, anglų, kalbą ir ja kalbėti.

„Vis dėlto niekas to nedaro. Nes bendruomenė yra žemė, kurią dirbame, ir aplinka, kurioje jaučiamės gerai, saugiai. Tačiau dabar taip nėra – gerai ir saugiai nesijaučiame. Nes priimame svetimą kalbą ir nebemokame susikalbėti. Be kalbos, mums svarbiausias dalykas yra žemė. Tai yra didžiausias turtas. Ir Lietuvoje randama naftos, aukso. Turime vandens, be kurio ilgiau nei savaitę ar dvi nė vienas neišgyventume. Oras, žemė, vanduo yra mūsų Šventasis Raštas, didžiausias lietuvių bendruomenės ir valstybės turtas. Kai tai suvoksime, nustosime nykti“, – kalbėjo A.Lileika.

Tyrinėtojo manymu, lietuviai yra patekę į tam tikras monopolininkų pinkles: žmonėms mokama už maistą, kad patys jo nebegamintų. Todėl visa paskui kompensacijas sekanti bendruomenė nuo maistą duodančios žemės išsikėlė į miestus, šeimos apsigyveno bergždžiame maždaug šimto kvadratinių metrų betono luite.

„Ant betono nieko neužauginame. Todėl dirbame tam, kad gautume pinigus ir tuojau pat eitume į didžiuosius prekybos tinklus pas monopolininkus pirkti maisto. Vadinasi, žmonėms mokama, kad visi nutoltų nuo pagrindinio išteklių šaltinio – žemės ir išnyktų kaip reiškinys. Keisčiausia yra tai, kad kvadratas daugiabučio betono yra brangesnis už kvadratą žemės, kuri ir yra tikroji mūsų maitintoja“, – svarstė laisvasis istorikas.

Nebereikia vaikų

A.Lileikos teigimu, nutolimas nuo žemės lemia prastą lietuvių demografinę padėtį. Nes gyventojai nesuvokia, kad šeimai išlaikyti reikia ne pinigų, o žemės, maisto ir gyvenamojo būsto.

„Prieš karą visa tai lietuviai turėjo ir gyveno be problemų. Net ir 1990-ųjų Lietuvos ekonominė blokada nebuvo baisi, kai Tarybų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų, naftos tiekimą. Tai lietuviai išgyveno, nes viską, kas yra būtina, turėjo. O jei šiandien iš prekybos centrų būtų paimtas maistas, lietuviams būtų didžiulis smūgis – staiga nebeliktų nieko. Nes mes betonuose gyvename ir mokame už maistą, atgabentą iš kitų šalių. Gamybos Lietuvoje visiškai neturime – esame spekuliantai, viską perparduodame. Todėl išlaikyti Lietuvoje galima tik labai mažai gyventojų. Tai suprasdami kraštiečiai emigruoja ten, kur ir gaminamas maistas – triūsia svetimuose braškių laukuose, skina persikus, šeria fermose auginamus galvijus. O juk viską tą patį Lietuvoje galime turėti ir džiaugtis“, – sakė pašnekovas.

Vyriškis minėjo, kad būtent dėl tokių pačių priežasčių šeimos nebenori turėti daugiau nei vieną ar du vaikus. Todėl kasmet Lietuvoje gyventojų mažėja ir po 50 metų išvis neliks. Tačiau viską gali pakeisti tikrųjų vertybių atradimas.

„Iš tiesų viską turėjusias bendruomenes ėmė griauti Antrasis pasaulinis karas. Nes iki tol viską lietuviai turėjo, patys pasidarydavo. Spekuliantai gyveno tik miestelių pakraščiuose. O dabar jų yra dauguma. Lietuviai nebemoka patys pasigaminti. Todėl ir nebenori turėti vaikų, nors jie yra didžiausia vertybė. Tačiau vaikų be žemės nesukursi. Galima sukurti paveikslą, bet jis vertę turės, jei bus žmonių. O be vaikų ir žmonijos neliks“, – kalbėjo A.Lileika.

Siekiai – tik abstrakcija

Pašnekovo teigimu, visos bendruomenės turi savo vertybes. Lietuva taip pat turėjo – iki įžengimo į antrąjį tūkstantmetį joje vyravo matriarchatas, viską valdė ir sprendė moterys. Viskas keitėsi susidūrus su krikščioniškąja kultūra.

„Krikščionybė yra akivaizdžiai patriarchalinė: toje bendruomenėje dominuoja vyrai, jie gali būti teologais, Dievo tarnais, o moterys tėra paprastos parapijietės. Kadangi žmogus Dievą sukuria pagal savo atvaizdą, patriarchalinė krikščionybė atsinešė savo Dievą vyrą – vietoj moteriškų turėtų deivių Žemynos, Gabijos, Aušrinės imtas garbinti Jėzus Kristus. Vyriška ideologija vyrauja visose didžiausiose pasaulio religijose: budizme, islame, judaizme ir kitose. Moteriškų dievybių su plačiais, kūdikius gimdyti skirtais klubais ir didelėmis, kad galėtų vaikus išmaitinti, krūtimis nebeliko“, – sakė A.Lileika.

Pasak tyrinėtojo, su nauja religija į Lietuvą atėjo ir abstraktūs, neapibrėžti siekiai: noras žemėje sukurti Dievo karalystę, kažkokį idėjinį šviesų pasaulį. Esą tokius pat abstrakčius siekius skleidė ir komunizmas bei kitos vyriškos ideologijos.

„Vyraujant tokiam vyriškam pasauliui moteris ir vaikas tarnauja kažkokioms abstrakcijoms, dėl kurių kyla visiškai absurdiški karai. Tarkim, susipyksta dviejų religijų atstovai dėl to, kad nesutaria, iš kur kilo jų garbinama dievybė. Dėl tokių abstrakcijų žūva milijonai žmonių. Kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai susidūrė dvi ideologijos: nacionalsocializmas, kovojantis už pasaulį su tautom, ir komunizmas, kovojantis už pasaulį be tautų. Tas konfliktas dėl abstrakcijos baigėsi mirtimis, ekonomikos sugriovimu, šalių įsiskolinimais.

Tokie ginčai dėl abstrakcijų vyksta iki šiol. Nes patriarchalinėje visuomenėje šeima tarnauja ideologijoms, religijai, ekonomikai, politikai. O matriarchaliniame pasaulyje visos sukuriamos ideologijos tarnauja šeimai“, – pasakojo pašnekovas.

Moterys – kūrėjos

Nepriklausomas istorijos tyrinėtojas sako, kad apie moters stebuklingus pajėgumus kalba moteriškoji genoma: vyrų turimoje chromosomoje y yra tik 25 genai, o moterų x – net 1400 ar 1500 genų.

„Vyrai yra nuskriausti genetiškai. Todėl jie net negali vienu metu daryti kelių darbų, dažniau viską pamiršta. Tad vyriškos ideologijos remiasi tik viena paprasta idėja, kurią įsikala visas pasaulis. O moteriška ideologija kuria gėrį, taiką, nes yra skirta tam, kad ne tik jų vaikai, bet daugybė kartų gyventų gražiame, taikiame pasaulyje. Tuo įsitikiname pažvelgę į vaikų smėlio dėžę: žaidžiantys berniukai mušasi, kariauja, griauna, o mergaitės stato namus, globoja lėles, kepa pyragaičius. Vaikai kuria du skirtingus pasaulio modelius.

Šiandieninis mūsų pasaulis yra stipriai nusiaubtas vyriškų ideologijų. Todėl vėl ima įsigalėti matriarchatas. Tas vykstantis lūžis akivaizdus. Juk šiandien moterys išlaiko visus keturis namų kampus: augina vaikus, daro karjerą, tvarkosi buityje. O dažnas vyras laiko tik butelį rankoje, tad moteriai dar ir jį prižiūrėti reikia. Geriau nei moteris nė vienas vyras nesitvarko“, – sakė A.Lileika.

Pašnekovo manymu, moterų dėka Lietuva turėtų atgimti ir tą atgimimą galėtų skleisti po visą Europą. Nes būtent Lietuvoje vyriškos ideologijos „užsilenkia“. Esą ne tik žlunga stipriosios lyties iškeltos idėjos, bet ir išsigimsta patys vyrai.

„Vyrai turi 95 laisvas genomas, moterys – tiek pat užpildytų. Todėl tarp vyrų daugiau apsigimimų, jų dvasinis pasaulis skurdesnis. Pavyzdžiui, 95 procentus visų žmogžudysčių padaro vyrai ir tik 5 – moterys. Vadinasi, jei vyrams patikėsime valdžią, tikimybė, kad viskas baigsis žmogžudyste, mirtimi ir žlugimu, yra 95 procentai. Tikimybė, kad mirties link nuves moteris, yra tik 5 procentai. Todėl vyras – griaunanti jėga, o moteris – gimdanti, kurianti. Jei ji imtų spręsti problemas, viskas baigtųsi taika, nebūtų tokių žudynių, kokios vyksta Irane, Irake, Gruzijoje, Libijoje“, – kalbėjo vyriškis.

Vyrai nenumato

Daugelio šalių istoriją įvertinęs A.Lileika įsitikino, kad moteriškoji pasaulėžiūra su vyriškąja kovoja nuolat, nepastebimai tai viena, tai kita ideologija paima viršų. Moteriškoji pasaulėžiūra įsigali tuomet, kai vyriškoji nebegali atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus, pavyzdžiui, taip nutiko su kapitalizmu, komunizmu, marksizmu. Nes patriarchato tikslai yra neapibrėžti, filosofiniai, o matriarchato – labai aiškūs: visos moterys siekia šeimos, vaikų gerovės.

„Tyrinėjant istoriją labai matosi, kokiu metu kokia ideologija vyrauja. Pasaulyje, kuriame dominuoja moterys, būna aiškiai ir tiksliai nurodoma, ko reikia, kad vaikai gerai gyventų. Ir Lietuvoje iki krikščionybės būdavo senolių moterų taryba. Susirinkusios moterys svarstydavo, kaip, pavyzdžiui, ganyklos perkėlimas iš vienos vietos į kitą paveiks artimiausias septynias kartas. O vyrams tokia tolima įžvalga neduota. Seimūnai į valdžią tesugeba eiti vos su ketverių metų programa. Bet juk tai yra toks mažas laikotarpis, kad net vienos kartos neapima. Todėl iš esmės toji programa yra niekinė.

Įsivaizduokite Seimo darbą, jei jis sugebėtų po vieno įstatymo priėmimo numatyti, kaip jis paveiks septynias kartas. Seimūnams rinktis į posėdžius tereikėtų gal kartą per dešimt metų. Jei esminiai klausimai būtų tinkamai apsvarstyti, jų nebereikėtų vėl aptarinėti. O mūsų seimūnų priimami įstatymai yra tokie netobuli, kad juos persvarstyt reikia kone kas savaitę. Tai tik įrodo, kad vyrai nesugeba tinkamai suvokti tikrovės“, – sakė istorijos tyrinėtojas.

Pasak A.Lileikos, tokius menkus sugebėjimus turintys vyrai galėtų būti ne valdančioji, o tik vykdomoji jėga. Todėl Lietuvos moterys turi vienytis ir imti valdžią į rankas: pasakyti, kad vyrų priimtas įstatymas netenkina, nes neigiamai paveiks ateities kartas.

Protas prieš jausmus

Pasak tyrėjo, vyrai turi nustoti sau meluoti – akivaizdu, jog moteris yra varomoji jėga, valdovė, deivė Motina. O vyras – tik pagalbininkas, darbinis variklis. Jei jis imasi valdžios, tampa tarsi kamštis kraujagyslėje – kraujotaka sutrinka, viskas miršta.

„Tą vyrai turi pripažinti ir suteikti galimybę vadovauti moterims. Kol kas jos to drąsiai nepareikalauja, nes per daugelį metų buvo įbaugintos – juk šimtmečius veikė inkvizicijos aparatas. Jo darbas buvo žudyti visus, kurie netikėjo vyriška pasaulėžiūra. Toji represinė mašina moteris traiškė nuo XII a. ir Lietuvoje veikė dar prieš pusantro šimto metų. Kad moteris būtų sunaikinta, jai užteko būti tik gražiai. 700–800 metų teroro ir sakymo „ką tu supranti, boba“ suveikė puikiai. Todėl moteris savo jėgą uždarė ir tapo mažyte atomine bomba, o vyras – vėžine, griaunančia ląstele. Per tą laiką moteriai išsivystė savęs niekinimo sindromas, nors ji yra aukštesnis organizmas. Vyras tėra tik virusas ant moters kūno, nors jis gali būti ir blogas, ir geras“, – minėjo vyriškis.

A.Lileika pasakojo, jog pats, būdamas vyras, nesunkiai susitaikė su suvokimu, jog tikroji pasaulio varomoji jėga yra moteris. Esą nėra dėl ko vyrams įsižeisti, nes valdžią į rankas paėmusi moteris sukurtų tokį gyvenimą, kokio stipriajai lyčiai ir reikia.

„Jau laikas baigti tą nesąmonę, kurią sukūrė vyriškoji pasaulėžiūra. Nereikia žiūrėti į pasaulį taip jausmingai, kaip vyrai, matantys tik dvi puses – gėrį ir blogį. Nors dažnai sakoma, kad moterys vadovaujasi jausmais, iš tiesų jos turi aiškų tikslą – užtikrinti gyvybę. O vyras tik nori atrodyti „kietas“. Todėl viskam vadovauja protaujanti moteris. Ji ir partnerį sau pasirenka tik įsitikinusi, kad jis turi tinkamus vaikams perduoti genus. Vyrai – tik reprodukcijai tinkantys klajūnai. Todėl jie turėtų padėti moterims gimdyti vaikus ir pagelbėti joms kurti taikų pasaulį, kad jų vaikai karuose nežūtų“, – sakė pašnekovas.

Simona Raštutytė

Written by Simona

Simona mėgsta keliones, psichologinio pobūdžio literatūrą, kiną, teatrą, muziką, madą, fotografavimą.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *