Press "Enter" to skip to content

Konkursas: Kaip vaikus mokote apie pinigus?

Neseniai Eitne.lt Facebooko puslapyje pralošėme dvi nuostabias knygas – „Senelių Meilė“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai“. Turime dar po vieną egzempliorių ir norėtume šias knygas padovanoti vienam iš mūsų skaitytojų.

Ką reikės padaryti?

Naujausia knyga „Tėvai, vaikai ir pinigai“ kalba apie tai, kad reikia mokyti savo vaikus apie šeimos finansus nuo pat pirmos dienos, kai jis pradeda suvokti, iš kur atsiranda maistas, nauji rūbai ir žaislai. Šioje knygoje labai daug patarimų, kaip aiškinti vaikams apie atlyginimą, paskolas, pirkimus, taupymą ir kitų gan įdomių minčių, tad ją paskaityti turėtų visi tėvai, kol dar ne vėlu. Nemokantis su savo asmeniniais finansais tvarkytis vaikas pridarys daug bėdos, nes jam augant, auga ir poreikiai…

Norime sužinoti jūsų nuomonę ir patirtį, kaip jūs mokote savo vaikučius apie pinigėlius, kaip jiems paaiškinate, kad reikia taupyti, kiek duodate kišenpinigių ir kaip kontroliuojate jų finansus. Temų iš tiesų yra daug, tad nedvejokite ir komentaruose pasidalinkite savo istorijomis. Jei turite savo tinklaraštį, ar manote, kad jūsų patirtis išeina iš paprasto komentaro ribų, mielai išpublikuosime ir jūsų straipsnį vaikų finansinio švietimo tematika. Dėl tekstų publikavimo su mumis susisiekite.

Iš komentarų daugybės išrinksime vieną originaliausių ir įdomiausių būdų, kaip vaikus auklėjate elgtis su pinigais ir apdovanosime šiomis dviem knygomis.

Konkursas tęsiasi nuo šiandien gruodžio 19 iki kitų metų sausio 5 dienos. Nugalėtoją išrinksime subjektyviai – kolegos rašytojai pasitars, o redaktorė nuspręs :) Vertinsime originalumą ir pritaikymą kitiems tėvams.

36 komentarai

  1. Vaida Varlyte Vaida Varlyte 2011 12 19

    Reikėtų mano tėvams paskaityt knygą seneliams, nes bendraudami su savo anūke primena penkiamečius.

  2. JOvita JOvita 2011 12 19

    Aštuonmetė dukra turi savo „savaitės fondą“, kurį sudaro savaitinis mokyklinis pietų mokestis ir 5 papildomi litai. Jie keliauja arba bandelėms pirkti (5 dienos po 1 litą), arba kas antrą dieną ledų porcijai.. arba į taupyklę. Taupyklės irgi skirtingos skirtingo nominalo monetoms :). Už pagalbą tėvams irgi yra įkainiai: kompanijos palaikymas mamai – 5 lt., indų plovimas, kambarių tvarkymas – atitinkami įkainiai. Turime „pliusų/minusų“ lentelę. Jos rezultatai lemia savaitgalio pramogas ir pirkinius.. Žinoma, didesni pirkiniai yra perkami iš tėvų piniginių, bet žaislai, knygos – iš dukros :) Būna situacijų, kai dukros taupyklės atlieka pinigų „smulkinimo“ funkciją, kur yra komisinis mokestis :)

    • Marius Marius Post author | 2011 12 19

      Komisinis mokestis už pinigų pasmulkinimą? Čia tai geras. Beje, knygoje rašoma, kad nereikėtų vaikams mokėti pinigų už tokias paslaugas, kurių realiai nėra. Kompanijos palaikymas yra mokamas, tačiau ar tikrai savo dukrai linkite tapti šios profesijos atstove? ;)

    • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 19

      Jovita,
      mokant už namų ruošos darbus atsiranda vienas pavojus: vaikai pradeda galvoti, kad tai yra natūralu ir vėliau nieko nedaro jei negauna atlygio. Nes tuomet ir mamos išvirta sriuba turėtų kainuoti kažkiek pinigų.
      Kad vaikas gauna kažkokią sumą (pietums+ litai laisvas fondas) vien už tai, kad yra šeimos narys – labai gerai. O už namų ruošos darbus – turėtų būti kažkokie darbai pagal sugebėjimus ir galimybes, kuriuos vaikas privalo atlikti, lygiai kaip ir tėvai be jokio užmokesčio. Mokėti pinigus galima už talką nereguliariuose darbuose, bet jokiu būdu ne už kasdienius darbus. Ir griežtai nerekomenduojama mokėti pinigų už pažymius mokykloje.
      Didesniems pirkiniams dar galima daryti taip: vaikas taupo ir, tarkime, privalo susitaupyti 20-30% pirkinio sumos, o likusią dalį padengia tėvai. Dar galima skatinti taupyti mokant palūkanas nuo tą savaitę ar mėnesį sutaupytų pinigų. Tačiau mokant palūkanas, reikia paaiškinti, kad dalį pinigų vistiek verta išleisti pirkiniams, nes visko taupyti nieko neskiriant sau irgi negerai. Kad netaptų Skrudžu MakDaku. Taip vaikai išmoks ne tik leisti pinigus, bet ir taupyti.
      Beje – labai gera idėja keitimo komisiniai!

      • Akfak Akfak 2011 12 19

        Čia dar panašiau į proto balsą…

        Jei jau man reiktų dukrai mokėt už kompanijos palaikymą 5lt (net ne šokoladu, kas būtų gerokai pigiau ir skaniau abiems pusėms), nes ji pati savaime jau nenorėtų pabūt su manim, tai aš mieliau paverkčiau ir pastovėčiau viena, be kompanijos, ir apmąstyčiau, kaip šitaip nusiritau beauklėdama savo vaiką, kad jis su manim būna tik už pinigus.

        Man atrodo, kad mūsų šeima yra ir bus pakankamai skurdi, kad nereiktų sukt galvos, už ką čia tam savo vaikui užmokėjus….

        Kaip mane išauklėjo – 10lt į mėnesį. Juk visko, ko man tikrai reikėjo – nuperka mama. O kai atėjo tas amžius, kad reikia kažko, ko ji nepirks, rasdavau būdų, kaip susitaupyt iš pietų pinigų ir kitokių dalykų, tas gerokai pamokė išgyvent. Aišku, kai pagalvoju apie savo suktus ir meluojančius vaikus, kažkaip kitaip viskas pasirodo. Bet ir vėl galiu kelt „bet“ ir diskutuot ta tema monologu be galo…

        • Akfak Akfak 2011 12 21

          Aš tik komentuoju, nedalyvauju :D Mano nei vienas vaikas apie pinigus nieko nežino, niekada nenori to, ko nereikia, parduotuvėj nieko neprašo, neima. Tai gi aš nekontroliuoju vaiko finansų, neduodu jam pinigų, ir jis tikrai nežino žodžio „materialistas“ :D Kad toksai darbas egzistuoja, žino, bet su pinigais tikriausiai nesusieja ir kad viskas yra perkama, ir kas tai yra – nežino.

  3. Marius Marius 2011 12 20

    Pasidalinsiu ir aš savo patirtimi, nors mano vyrukai dar nei skaičiuoti tinkamai nemoka (jiems 3,5 ir 4,5 m).

    Jie turi savo taupykles su savo vardų raidėmis, kurias jau pažįsta. Ten primesta visokių pinigėlių – dažniausiai rastų, o taip pat ir iškaulytų iš senelio ar babybtės. Preliminariais duomenimis ten jau dabar yra apie 15 Litų.

    Vaikams yra nuolat aiškinama, kur kas dieną dingsta tėtė. Jis išeina į darbelį, ten rašo (tėtė yra internetinių tekstų rašytojas, tad čia jokios apgaulės) ir už tai gauna pinigėlius, už kuriuos perka valgyti.

    Neseniai vyresnėlis turėjo įdomią pamoką. Žirklėmis sukarpė savo naujas pėdkelnes, todėl teko papurtyti taupyklę ir vietoj žaisliuko, kurį leidome išsirinkti parduotuvėje patiems, nusipirkti naujas pėdkelnes. Deja, jos dabar irgi yra sukarpytos keliose vietose, tad pamoka neišmokta, o pėdkelnes teks nusipirkti vis tiek. Taip bandysime paaiškinti, kad už sugadintus daiktus reikia susimokėti.

    Jokių pinigų už atliktus darbus nemokame. Yra baltų ir juodų smeigtukų lenta, kurioje viskas atsispindi.

    Jau pradėjome mokytis sudėti kelis daiktus, tai greitu laiku teks paaiškinti, kad pinigėliai yra skirtingo dydžio ir už vienus galima nupirkti daugiau, o už kitus – mažiau…

  4. JOvita JOvita 2011 12 20

    Dėl kompanijos>> gal ne visai aiškiai ir tiksliai išsirieškiau, bet tai mano darbo dalis, kai tą darbą atlikti padėti gali ir dukra. Nesileisiu į smulkmenas, bet tai ne tai apie ką jūs galbūt galvojate :) Ji man padeda ne pastoviai, o už pagalbą, kaip ir mano darbą yra mokama. Dėkui už komentarus..
    Dainiau, už namų ruošą neakcentuojame, kad tai mokama ir dukra susitvarkiusi kambarį neateina su ištiesta ranka. Žodžiu, viskas lanksčiau ir leidžiama suprasti, kad darbas nėra vien malonumas.. nors norėtųsi :)

  5. JOvita JOvita 2011 12 20

    Beje, knygos neskaičiau, ačiū už vertingas pastabas ir komentarus

    • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 20

      JOvita, knygos, kol kas, neskaičiau ir aš, tačiau namie trys bėgiojančios knygos, tai praktikos pakanka :) Įtariu, iš savo vaikų daugiau išmokstu nei jie iš manęs. O kai yra nors koks domėjimasis vaikų auklėjimu, tai mane visuomet džiugina, nes baisiausias požiūris, kokį esu matęs, kai prieš perkant fotoaparatą ar skalbimo mašiną sėdima forumuose ir kitur besiaiškinant kuris modelis geresnis, o apie vaikų auklėjimą ar, bent jau, bendrąją psichologiją neperskaitoma nė puslapio per mėnesį.
      Taip, kad tu – jau esi pažengusi toliau negu 95% kitų tėvų – sveikinu!

  6. bang bang 2011 12 21

    Užsinori saldainių šiaip sau > į rūsį tuščių butelių > į parduotuvę.

  7. Marius Marius 2011 12 21

    Beje primename, kad šis konkursas yra komentarų konkursas, kurių turime tik kelis. Reikia daugiau :)

    • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 21

      Mariau, gaila, neapibrėžėme griežtai taisyklių, bet didžioji dauguma komentatorių – autoriai. Gal pratęsti konkursą kol susirinks mažiausiai 10 komentuotojų ne iš autorių?
      P.S. sukčiauti nelabai išeis, nes administratoriai moka atskirti, kada iš to pačio kompiuterio rašoma, kad ir kitu vardu :)

      • Marius Marius 2011 12 27

        Dainiau, pratęskime dar kuriam laikui – sausio 5 dienos, pavyzdžiui. Kol kas matau tik aršią kovą tik dėl 2 vietos, o į pirmąją kažkaip dar pretendentų nėra :)

        • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 27

          Pritariu, leidžiame pasireikšti iki 2012 sausio 5d.!

  8. Gustė Gustė 2011 12 21

    Visai netikėtai atradau, tai ta proga ir sudalyvausiu:)
    Mes savo Jonui (4,5m.) esame VIENĄ kartą, bet gan išsamiai ir „suaugėliškai“ papasakoję apie tai, kaip atsiranda pinigai, kad tėtis ir mama dirba tą ir aną darbą, už ką jiems sumoka pinigus ir kam juos išleidžiame, taip pat kas yra materializmas:) liga kai žmogus suserga ir nori vis daugiau daiktų, kad reikia pinigus leisti protingai ir nenorėti DAUG ir BRANGIŲ daiktų. Na tas pokalbis įvyko kokie 2mėn. prieš 4gimtadienį ir truko apie 15min. nes jau buvo prieitas tas taškas kai parduotuvėje reikia viską pirkti:) TAIGI į gimtadienį susirenka svečiai ir ima dovanoti dovanas…mūsų Jonas “ Man nereikia TIEK žaislų, ir nereikia tokių brangių žaislų ir aš ne MATERIALISTAS“ Tuo mane vaiko auginimas ir žavi! Ir dabar darželyje ramina mažesnius kai verkia mamytės, kad ‘MAMYTĖ TAVO DIRBA, NEGALI BŪTI, REIKIA PINIGĖLIŲ UŽDIRBTI ir t.t.t:) Žodžiu KALBĖTIS ir dar kartą KALBĖTIS:) ir mes kol kas dar nesame jam davę pinigų, mainomės paslaugomis:) praktikuojame natūrinius mainus:) Pinigai išvis yra blogis:)

    • Ilona-Eitnė Ilona-Eitnė 2011 12 22

      Pinigai nėra blogis :) Tai tik priemonė, kuri tinkamose rankose gali virsti labai gerais dalykais.
      Ir norėti yra gerai.
      Aš va šiuo kalėdiniu laiku pamąsčiau taip – dabar visi šaukia – visuomenė vartotojiška, Kalėdos – komercija ir t.t. Vokelius reikia ruošti darželiuose, ligoninėse, policijoje …. ir kitose „mokamose“ profesijose. Bet ar ne mes patys priimame šią kultūrą, po ilgo stygiaus pajutę malonumą pirkti ir kaupti.Seneliai, kurie bamba dėl vaikų, patys tempia krepšiais maistą ir dovanoja vokelius gydytojams. Patys sukuriame visuomenę, o paskui skubame moralizuoti.
      Pažiūrim į kitą medalio pusę – jei nėra vartojimo, nesurenkami mokesčiai, nėra iš ko mokėti atlyginimų ir t.t. Nemanau, kad darbuotojas norėtų gauti atlyginimą rūbais, juk jų nepadėsi ant stalo vaikams pamaitinti.

  9. Renata Renata 2011 12 22

    Sveiki,

    neturiu jokios asmeninės patirties vaikų auklėjime, nes mes dar tik laukiame savo šeimos pagausėjimo. Kartas nuo karto pažvelgus į savo draugų ir vaikų santykius pagalvoju- „o aš daryčiau ne taip“. Žinoma, kaip viskas bus ateityje- dar tik pamatysim :) Bet jau senokai stebiu kitų šeimų modelius ir domiuosi įvairiais straipsniais.

    Kadangi dirbu mokytoja- tai galiu pasakyti- kad su vaikais reikia KALBĖTI.
    DAUG IR APIE VISKĄ. Žinoma ir apie finansus. Kaip jau kažkuris minėjote- reikia aiškinti vaikui- kad pinigėliai yra uždirbami ir kad juos reikia išleisti gerai apgalvojus. Kiekvienu amžiaus tarpsniu reikia skirtingai vaikui paaiškinti kodėl tėvelis ar mamytė eina į darbą, kodėl pinigėlius reikia taupyti, kokie daiktai yra būtini, o kokie yra tik kasdienybės paįvairinimui ir t.t.

    Kodėl sakau, kad reikia aiškinti apie daiktų svarbą? Ogi todėl, kad atėjęs vaikas į mokyklą dažnai skirtus pinigėlius pietums panaudoja traškučiams, ledams, saldainiams, bet ne tam kam reikia… Galų gale vaikai net prasčiausių reikalingų mokymuisi priemonių neturi, nes tėveliai jiems nenuperka. Priežastis- neturi pinigų…. Keista, kai matai , kad tas pats vaikas kiekvieną pertrauką valgo ledus…. Vadinasi namuose vaikui nėra paaiškinta, kad visų pirma reikia įsigyti reikalingiausius daiktus, o tik po to pinigus leisti savo malonumui…

    Kol kas tiek :) Laukiu komentarų- bus įdomu padiskutuoti. Juolab, kad norisi pasisemti kuo daugiau įvairesnės patirties :)

  10. Skaiste Skaiste 2011 12 22

    Nors mūsų mažajam tik 4 metai ir pinigų prasmės dar ne visai supranta, tačiau gerai suvokia, kad norimo žaislo negalės įsigyti, jei neturės pinigėlių. Tad parduotuvėse niekada negirdime įkyrių prašymų nupirkti tą ar aną. Tačiau dažniausiai pasako: „Kai turėsiu pinigėlių, nusipirksiu“. Seneliai karts nuo karto duoda kelias monetas, kurias akylai saugo kol įmeta į taupyklę, gautą per krykštynas. Taigi džiaugiuosi, kad, nors ir kiekinės reikšmės nesuprasdamas, vaikas taupo savo tikslui – pirks zebriuką, begemotą ir visą būrį gyvūnėlių. Šūnus taip pat suvokia, kad visi turime darbelius- mama, tėtis – eina į darbelį pinigėlių. Jodarbelis – darželis (tikint tuo lengviau keltis rytais, mažesnis nenoras eiti, juk visi einam į darbelį). Gerai, kad kol kas neklausia kodėl jis negauna pinigėlių iš savo darbelio. O gal ir nepaklaus…:) Mokėjimo už namų ruošos (kol kas jo pareiga – kambario ir žaislų sutvarkymas) aš nepateisinu.
    Aš manau, kad ateityje, kai jau išmoks skaičiuoti pinigus, kai jų iš tikrųjų reikės, eglgsiuosi tai, kai mano tėvai su manimi elgdavosi- dienai būdavo skiriama nedidelė kišenpinigių suma, kurios pakakdavo mokyklos pietums ir pusryčiams bei likdavo keliasdešimt smulkių saldainiui ar lipdukams. Būtiniausi daiktai būdavo nuperkami, tačiau tokiems, kurių, jų manymu, man nereikėjo, taupydavau pati. Turėjau taupyklę, į kurią keliaudavo piniginės dovanos, likę smulkieji. Vasarą kaime skindavau serbentus, rinkdavau obuolius, kuriuos priduodavome į supirkimo punktus, padėdavau ravėti kolūkio daržus, žydinau ir pardavinėjau tulpes kovo 8-ajai. Pirmas rimtesnis pirkinys iš tokių santaupų buvo – garinti džinsai. Manau, vaikas turi pats užsidirbti iš papildomų darbų, o ne iš tų kurie privalomi iš pareigos būnant geru vaiku:)

    • Renata Renata 2011 12 22

      Pritariu, kad vaikams už tai kad atliktų namie vieną ar kitą darbelį mokėti pinigėlių nereikėtų… Po to vaikai ims „reketuoti“ Pažįstamų šeimoje anūkas močiutei sako „jei nori, kad iššluočiau grindis – duok penkis litus“ … Liūdna…

      O jei vaikas nori pats užsidirbti pinigėlių- galima kitaip juos skatinti tai daryti. Pvz:
      1) Mokykloje yra rengiamos Kaziuko mugės. Reikia paskatinti vaikus, kad jie namie kažką pagamintų, padarytų ar iškeptų. Įdėję savo darbo į rankdarbius ir visokius kepinius ir gavę už tai atlygį jie supras, kad pinigėliai yra uždirbami…

      2) Rudenį kaime vaikams leisti rinkti obuolius ir kartu su vaikais važiuoti juos parduoti. Pinigėlius atiduoti vaikams….

      Manau daug galima prigalvoti panašių veiklų :)

    • Akfak Akfak 2011 12 22

      va, pagaliau komentaras po kuriuo galiu „pasirašyt“.

  11. Sonata Sonata 2011 12 27

    Mokyti vaikus kaip elgtis su pinigais reikia nuo mažens. Vedantis vaikus į parduotuves reikia paaiškinti, kad yra daug prekių rūšių, o jų kainos skiriasi, nes skiriasi prekių kokybė: kuo geresnė kokybė, tuo brangiau. Taip pat, reikia mokyti, kad negalima pirkti visų žaislų iš eilės, reikia turėti kelis mėgstamus žaislus, kurie neturi atsibosti.

    • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 27

      Sonata,
      sakyčiau gana vienpusiškas požiūris apie kainą/kokybę. Brangesnis ne visuomet geresnis. Gal kaip tik, brangesnis daugiau išleidžia reklamai, o už ją juk sumokame mes, vartotojai/pirkėjai. Ar ne geriau būtų aiškinti apie kainos/kokybės santykį. Štai mano septynmetei 40 litų už metinę vaikiško žurnalo prenumeratą mokėti gaila, o kas mėnesį sumokėti 40 litų už muzikos pamokas +10 Lt už smuiko nuomą – verta. Čia ir pradedame skirti ne tik kainą/kokybę, tačiau ir pasitenkinimą išleidus tam tikrą pinigų sumą.
      Dėl mėgiamų žaislų: iš dalies teisingai, tačiau čia vėlgi grįžčiau prie pasitenkinimo daiktu. Pirma: negali nusipirkti visų žaislų. Antra: netgi suaugusiems daiktai nusibosta/susidėvi ir t.t. Tiesiog reikia sutarti, kad metinis žaislų biudžetas yra kažkiek litų ir ne daugiau, pvz., 4 pirkinių per metus (neskaitant dovanų), tačiau lai vaikas renkasi tokį žaislą, kuris jam teiks pasitenkinimą ilgai. Galbūt jam patiktų brangus žaislas. Tuomet reikia paaiškinti, kad šiam žaislui taupome. Pvz. vaikas turi susitaupyti 10-20-30% žaislo sumos, likusią prideda tėveliai/seneliai/tetos.
      Ir dar: reikia vaikus mokyti būti skirtingais, ne tokiais kaip visi. Standartines vidutines visuomenės plytas štampuoja spauda ir TV. Išmeskite juos lauk ir išeikite su vaikais pasivaikščioti!

  12. Laima Laima 2011 12 30

    Mano vyrukui 2,9 m. Bet jau zino kas yra pinigeliai. Nuo 2 m. turi taupykle ir i ja krauna centukus. O centuku gauna ivairiai, bet dazniausiai duodam mes is pinigines kad nebutu per daug metalo.
    Man vaikysteje tevai kas menesi duodavo tam tikra pinigu suma uz kuriuos turedavau nusipirkti mokykloje pietus, mokymosi priemoniu, drabuziu. Jei pritrukdavo pinigeliu neskolindavo, turejau pasiskaiciuoti kad uztektu. Negaudavau pinigu uz darbus. Esu uz tai tevams dekinga, nes dabar puikiai tvarkausi su finansais.

    Atsiprasau, kad nera lietuvisku raidziu :)

    • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 30

      Laima, kai vyrukas paaugs, vienas patarimas: kad greičiau prisitaupytų, duokit tik metalinius litus. Iš taupyklės iškračius centus labai liūdnos sumos gaunasi, ypač jei tie centai balti. O šiaip – super šaunu! Ir tėveliai pačios – išmintingi žmonės.

      • Laima Laima 2011 12 30

        Dabar mes gyvenam Anglijoje, cia valiutos forma kitokia. Nuo geguzes menesio pradzios dejo, o pries Kaledas pripilde taupykle. Kaip tik Kaledu Seneliui perdavem, uzteko davonoms visai seimai. :)
        Dekui, uz patarimus ir gerus zodzius teveliams.

        • Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2011 12 30

          Į sveikatą :) Linkėjimai iš Lietuvos ir gerų Naujųjų!

  13. Birutė Birutė 2012 01 01

    Eh.. pinigai daug emocijų ir minčių bet kuriam žmogui kelianti tema… Kaip mūsų šeimoje vaikai mokomi apie pinigus? Pasimečiau uždavus šį klausimą sau. Perskaičius kitų komentatorių postus net suabejojau ar aš, vyras, mūsų tėvai mokame jais teisingai naudotis ir ar mes specialiai ko nors mokome, o jei ir mokome, ar mūsų mokymo (-si) kryptis teisinga? O kas yra teisinga? Mūsų šeima, kaip ir dauguma statistinių šeimų Lietuvoje, kasdien išgyvena įvairių finansinių svyravimų – potvynių ir atoslūgių, audrų ir štilių. Ir žinote, ką? Turbūt mokytis ar kažką keisti savo finansuose pradedame tada, kai tų pinigų ima trūkti. Taip atsitiko ir mums.
    Esminė taisyklė kurios stengėmės laikytis mūsų šeimoje visada – pinigai niekada nėra akcentuojami, o išlaidas skirstome atsižvelgdami į visų poreikius ir norus. Ar kiekvienam iš mūsų būtų lengva paaiškinti savo dukrai ar sūnui, kodėl jo mėgstamam šokoladui ar žaislui nerandame pinigų, bet jų netikėtai atsiranda kokiam nors prabangiam tėčio išmaniajam telefonui? Turbūt geriausia mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Jei atsispirsime savo pagundoms, gal ir vaikai lengviau tai padarys sekdami mūsų pavyzdžiu… Tad jei kažko neperkame, paaiškiname kodėl, ir jei kyla klausimų visada paaiškiname plačiau. Parduotuvėje pamatytų saldainių, žaislų, rūbų ar knygų neperkame ne todėl, kad neturime reikalingos sumos, būna kad ir neturime, bet dažniausiai todėl, kad tai nenumatyta šios savaitės biudžete, arba šiuos pirkinius įvertinus jų reikalingumą ar būtinumą keičiame į jame numatytus dalykus.
    Vaikai, jų turime 4 (artėjanti link 13 -ojo gimtadienio vyro duktė iš pirmos santuokos (negyvena su mumis, bet dažnai svečiuojasi mūsų namuose), beveik 7 m. “paruošiamukė“ ir du mažieji 2,6 m. dukra ir kiek daugiau nei 1 m. vyrukas), niekada nekelia scenų parduotuvėse, nes pirkinių sąraše, stengiamės numatyti sumą ir jų pirkiniams (ir nebūtinai tai bus koks skanumynas – būna ir pieštukai, ir popierius, ir knygeles ar žurnalas. Kartais neperkame nieko, bet taupom pinigus kitam kartui, nužiūrėtam brangesniam daiktui, būna jog neperkame ilgai, nes tiesiog leisti pinigų kokiam skanėstui negalime. O kur dar išlaidos kai keičiantis sezonui pamatai, kad dar geros kelnės staiga gerokai sutrumpėjo arba striukė staiga susitraukė beveik 2 dydžiais :).
    Nežinau ar mūsų vaikai žino tiek, kiek reiktų žinot apie pinigus jų amžiuje. Mūsų septynmetė, gana drovi, tad parduotuvėje nedrąsiai tiesia ranką su pinigais kasininkei, bet ji žino, kad kitais metais bus pirmokė ir bus akimirkų kai niekas kitas už ją to nepadarys, kažkodėl tikiu, kad ji neturės su tuo problemų.
    Pati pažintis su pinigais mūsų šeimoje prasidėjo nuo persikaupusios monetomis mano piniginės. Kažkada su vyresnėlėmis susėdom ir paėmę monetų krūvą tiesiog rūšiavome litus ir centus, žiūrėjom jų skirtumus, paveiksliukus, svorį ir spalvą. Tuomet gal 4 – 5 metų mūsų dukra nemokėjo skaityti, bet lengvai skyrė pirmąsias C ir L raides, toliau skaityti net nereikėdavo. Kai tuštindavome su vyru pinigines duodavom monetas surūšiuoti į atskiras taupykles (stiklainius) dukrai. Dabar tuo užsiima jauniausioji dukra, o vyresnioji skaičiuoja ir deda į taupykles, vyriausiajai suprantama šis žaidimas įdomus kita prasme – kiek iš jų ji galės įsimesti į savo taupyklę :D. Gerai pagalvojus turime ir įprastus žaidimus, kurie padeda nuo vaikystės susipažinti ir su pinigų verte ir priartėti prie realybės. Paimprovizavus, galime susikurti neblogą tikrovės simuliatorių. Vaikai mėgsta žaisti restoraną, kavinę, parduotuvę, teatrą. Juk ir mes vaikystėje mėgom :) Tikri pinigai – ne žaislai, tam mergaitės turi nusipaišiusios savus, o monetas pagaminome iš senų plokščių metalinių elementų (kurie keičiami mašininės signalizacijos pulteliuose, laikrodžiuose ir kt.) Rašome realias kainas perkame ir parduodame, atsiskaitome už paslaugas ar pirkinius. Aišku tam reikia, laiko, bet kodėl nepavakarojus su vaikais vietoje vakarojimo prie TV ar kompiuterio? Vyresnėlės dalyvauja ir išlaidų aptarimuose ir pokalbiuose apie pasikeitusias kainas, mokesčius ar pan., jei tinkama nuotaika prisėda paklausyti ir tuomet kai su vyru suvedinėjam mėnesio balansą, vaikai žino kam kiek išleidžiam kiek ir kam atidėjom (aišku kur laikomi pinigai neskelbiame). Būna ir net neretai, kai nuomonės susikerta, būna kad tenka padirbėti gerokai daugiau, kad uždirbti praėjusio mėnesio viršytas pajamas, kartais tai tęsiasi ne vieną mėnesį.
    Vyriausioji dukra, kol kas nejaučia pinigų stygiaus, taupo nuo kišenpinigių, uždarbiauja padėdama dėdei susitvarkyti namus. Namuose už savo sutvarkytus kambarius niekas pinigų nemoka, kaip ir už dešimtukus (atleiskit, bet kažkokia nesąmonė mokėti už tai, kad žmogus atlieka savo pareigą). Imčiau aš dabar reikalauti pinigų už pagamintus pietus? Tuo tarpu bandymas kasdien duoti mūsų šešiametei kišenpinigių patyrė fiasko – ir mes, ir ji pamiršdavo įmesti į taupyklę pinigų ir šiaip atrodo, kad jai tiesiog nėra poreikio jų turėti, kol kas pakanka visko tiek kiek perkame ir ji turi. O ir kam taupyti ji nesugalvoja, pati neatsakau į klausimą sau kodėl taip yra? Gal jūs padėsite?
    Visiems vaikams esame paskyrę ir sumas būreliams. Vyresniosios renkasi kokius būrelius jos lankys pačios, mažiesiems pagal pomėgius ir polinkius kol kas renku aš. Esminis kriterijus mažiesiems, kad jie išbandytų kuo įvairesnę veiklą ir tai jiems tikrai patiktų, o vyresnėlės pačios dėlioja prioritetus. Pvz: Vyriausiajai sunkiai sekasi mokytis lietuvių kalbos, mat pradinėse klasėse mokėsi Baltarusijoje, tad sutarėme, kad dalį pinigų už po pamokinę veiklą dabar skirsime korepetitorei, kai tik pasivys klasiokus galės juos išleisti mėgstamoms teniso treniruotėms, tad liko kovos menų ir dailės užsiėmimai. Šešiametė prieš metus pareiškė, kad šokių nenori lankyti, bet nori žurnaliuko prenumeratos – išėjo ne tik prenumerata bet ir pakako pinigų sumokėti už keramikos ir dizaino būrelius darželyje. (Pastarasis po Naujųjų keisis į dailaus čiuožimo arba plaukimo būrelį). Liūdi mamos širdis, nes šoko ji tikrai gražiai ir nugarytė buvo labai grakščiai ištiesinta, bet po metų ji šokių taip ir nepasigedo. Tai tik pavyzdys to, kad tokio amžiaus vaikai jau turi savo nuomonę ir gali priimti sprendimus ir rinktis.
    O dabar liūdnoji dalis – seneliai. Gal dėl to sovietinio „deficitizmo manijos“ gal tiesiog, dėl kitokio požiūrio į tai kaip galime kompensuoti dėmesį jie – nevaldomi. Va ir šiemet po Kalėdų grįždami namo, atvirai pasakysiu nesutalpinome visų dovanų į savo WV Multivan autobusiuką. Nors kasmet kalbamės, kad mieliausia dovana – mūsų buvimas kartu. Kad pakanka ir jų rankų darbo smulkmenos – virta obuolienė, džiovinti obuoliai ar pan. senelių rankomis pagamintos, užaugintos gėrybės, galų gale paprasčiausias dėmesys, apkabinimas, skaitoma pasaka, na blogiausiu atveju vienas daiktas, kurio labai norėjo vaikas, net laiške Kalėdų seneliui prašytas ir aprašytas. Paprastai gi toki dalyką perkame mes – tėvai (na jei labai brangus daiktas, susimesti gali ir visi artimiausieji, mūsiškiai kol kas tokių net ne prašo). Iš tiesų „Senelių Kalėdos“ tęsiasi visus metus, kai tik atvažiuojame aplankyti tėvų, vaikai visada gauna krūva visokių žaislų, daiktų (dabar gal kiek geriau, nes tai būna knygos ar rūbai), o uošvio žmona važiuodama į komandiruotes taip pat vis priperka visko. Draugės sako, kad turiu leisti seneliams pasidžiaugti anūkais taip kaip jie tai moka ar supranta. Suvokiu, kad šioje vietoje nieko nepakeisiu. Bet taip norėtųsi, kad seneliai užuot pirkę kokį nors daiktą, tiesiog išeitų su vaikais pasivaikščioti ar pažaistų.

    • JOvita JOvita 2012 01 02

      Mes kaip tik vakar „prainventorizavom“ dukros taupykles. Jose atskirų verčių monetos: metaliniams litams, geltonoms monetoms ir baltom (kurios, dažnai dalyvauja, minėtose parduotuvių žaidimuose)… Buvo proga išsikratyti išsipūtusias nuo centų pinigines.. O be to, išsiaiškinome su dukra (ji antrokė) daugybos lentelės esmę ir prasmę :) kad 5 monetos po 2 centus yra 10 :) O be to puikus masažas smulkiems piršteliams, dėliojant monetas kruvelėmis po vieną litą..

    • Renata Renata 2012 01 05

      Pritariu Jūsų idėjoms :)

      O ypač dėl senelių… Turiu uošvius dirbančius užsienyje. Neseniai diskutavom apie bočių meilę anūkams… Kol kas jie turi vieną anūką, o va mūsiškė, dar kelios dienos ir jau supuosim ant rankų. Anyta išsireiškė, kad jie yra išvažiavę ir jie niekaip kitaip negali vaikams parodyti savo meilės, tik dovanomis. „Lepinam vieną, tuoj atsiras dar viena, – lepinsim ir ją“

      Ir kalba baigta…..

  14. Dainius Tulaba Dainius Tulaba 2012 01 05

    Ilgai laužiusi galvas komisija (Dainius, Marius, Ilona) prizą nusprendė paskirti Birutei. Sveikiname! Su laimėtoja susisieksime asmeniškai el. paštu.
    Kodėl Birutei?
    Už išsamumą, už tai, kad pasidalijo asmenine patirtimi, pavyzdžiais, kuriuos kiekvienas gali pritaikyti savo gyvenime ir dar už tai, kad papasakojo ne tik apie savo patirtį, bet ir apie senelius. Tikėkimės seneliai paskaitę knygą apie senelių meilę pradės į anūkų lepinimą žiūrėti truputėlį kitaip.
    Dar kartą sveikiname nugalėtoją, o tie, kuriems šiandien nepasisekė, neliūdėkite – šis konkursas tikrai ne paskutinis!

    • Birutė Birutė 2012 01 06

      Ačiū! Labai malonu ir netikėta. Skaitysime, mokysimės ir duosim paskaityti seneliams, o vėliau jei bus norinčių pasidalinsime ir su kitais:)

Comments are closed.